Sulaukusi 70 metų, persikėliau gyventi pas dukrą. Dabar man bloga, vietos sau nerandu

Viskas atrodė logiška ir teisinga. Vaikai ne kartą siūlė persikelti ar net gyventi kartu, kad visada būtų šalia. Kai sveikata pradėjo prastėti, o vienatvė kartais tapdavo itin skaudi, aš ryžausi: susikroviau daiktus ir išvykau gyventi pas dukrą.

Atrodė, kas galėtų būti paprasčiau ir teisingiau? Vaikai visada šalia, anūkai taip pat, o vienatvė liks praeityje. Bet viskas pasirodė ne taip paprasta, ir aš pradėjau jausti, kad esu ne savo vietoje.

Nedaug kas pasakoja apie sunkumus, su kuriais susiduria vyresnio amžiaus žmonės naujose sąlygose, bet ši istorija skirta tiems, kurie galvoja apie panašius pokyčius.

Iš pradžių man atrodė, kad adaptacija truks tik kelias savaites. Tačiau su kiekviena diena jaučiausi vis labiau nereikalinga. Man tapo sunku suprasti, kaip ir kuo galėčiau būti naudinga šiame naujame namuose.

Dukra su vyru buvo užsiėmę darbu ir savais reikalais, anūkai – nuolat su draugais ar įnikę į savo prietaisus. Atrodė, kad visai nepritampu prie jų įprasto gyvenimo ritmo. Ir nors stengiausi būti jų gyvenimo dalimi, beveik kasdien vis labiau norėjau grįžti į savo mažą butą, kur buvau šeimininkė.

Pasirodo, sunkumų kilo ne tik dėl persikėlimo, bet ir dėl nesupratimo, kad mano gyvenimas čia taps visiškai kitoks. Gyvenimas šiame name klostėsi pagal griežtą tvarkaraštį: pusryčiams tam tikri patiekalai, televizoriaus garsiau jau neįjungi, o jei nuspręsi ką nors pakeisti pagal save, gali sulaukti nepasitenkinimo žvilgsnių. Keista, bet net tai kartais keldavo nepasitenkinimą.

Tačiau sunkiausia buvo asmeninės erdvės ir laiko trūkumas, kurį galėčiau praleisti taip, kaip esu įpratusi. Kai gyveni viena, esi savo šeimininkė. Nori – klausyk muzikos, nori – sėdėk tyloje, nori – pradėk tvarkytis naktį ar visą dieną užsiimk tuo, kas miela širdžiai.

Čia gi man teko prisitaikyti, nuolat atsižvelgti į kitų komfortą. Jaučiausi taip, lyg gyvenčiau svečiuose, bet kasdien.

Jausmas, kad esu ne savo vietoje, stiprėjo. Net pasivaikščiojimai nebeteikė ankstesnio malonumo: grįžti čia, į namus, kur jaučiausi svetima, nesinorėjo. O blogiausia – artimųjų nesupratimas.

Dukra ir žentas įsitikinę, kad man tiesiog sunku prisitaikyti, bet argi jie nemato, kad tiesiog „susitraukiu“, kad tik netrukdyčiau jų gyvenimo?

Man paprasčiausiai nebeliko vietos. Net kai bandydavome apie tai kalbėti, pokalbiai baigdavosi tyla arba žodžiais, kad viskas ne taip jau ir baisu. Bandžiau paaiškinti, kad man svarbu jaustis reikalingai ir naudingai, bet tai, rodos, tiesiog iškrito iš jų supratimo sferos.

Matyt, jie tikėjosi, kad būsiu dėkinga ir paprasta senutė, kuri tyliai sėdi kamputyje ir džiaugiasi galimybe būti šalia. Bet kaip gi sunku taip gyventi, suvokiant, kad tavo poreikiai – tarsi smulkmena, beveik nematoma.

Tai ką daryti? Surinkusi drąsą, nusprendžiau pradėti nuo pokalbių. Pradėjau po truputį kalbėtis su dukra ir žentu, kad man svarbi erdvė sau ir kad negaliu taip paprastai atsisakyti to, prie ko esu pratusi. Taip, buvo nuoskaudų, bet, atrodo, jie po truputį pradėjo suprasti, kad gyvenimas po vienu stogu reikalauja abiejų pusių pastangų.

Persikeldama, nė negalvojau, kad tiek daug mano gyvenimo aspektų taps svetimi. Galbūt, jei galėčiau vėl pasirinkti, rinkčiausi likti namuose, savo jaukiame kampelyje. O dabar imu ieškoti kompromisų ir išeičių.

Ir jei jūs taip pat svarstote apie persikėlimą pas vaikus, pagalvokite keletą kartų, įvertinkite visus „už“ ir „prieš“. Gyvenimas šalia – tai ne visada tik patogumas ir laimė. Kartais – ir pamoka, kad reikia išlikti nepriklausomai, net jei amžius ir sveikata diktuoja ką kita.