Sūnų mamoms: ateis diena, kai jūsų sūnus jus paliks…

Kai jis gimė, jūs negalėjote atsikvošėti iš džiaugsmo ir sukrėtimo, kurie ilgam laikui jus pakylėjo.

Štai jis prieš jus: mažas, gyvas, tikras – jūsų sūnus. Jis kažką šnibžda savo mažomis lūpomis, žiūri bedugnėmis akimis, negrabiai judina rankas ir kojas. Jūs nemiegate naktimis, maitinate, keičiate sauskelnes. Jūs jaučiate jį kaip save, juk tai jūsų kraujas, jūsų dalis…

Jūs verkiate kartu su juo, kai jis pirmą kartą eina į vaikų darželį, todėl kad jis nori būti su jumis, o jūs su juo.

Tos liūdnos akys, kai jis pirmąkart eina į mokyklą, kur jam teks visą dieną sėdėti suole, o ne žaisti su jumis kokį įdomų žaidimą ar daryti darbelį.
Pirmasis guzas, pirmoji mėlynė nukritus nuo dviračio. Kompiuteriniai žaidimai: iš pradžių paprasta, paskui sudėtinga siužetinė linija, kurios jūs negalite suprasti.

Laikas bėga katastrofiškai greitai.

Ir prabėgo metai. Jie jums atrodė kaip viena diena, o jam – pilni daugybės įvykių, pergyvenimų, asmenybės augimo, veiksmų iš meilės, savęs pažinimo, įrodančių, kad jis nusipelno geriausio.

Paskutinis skambutis…jūs pataisote jo kaklaraištį. Diplomo įteikimas. Ašarų upės…Jūsų sūnus užaugo, jūsų berniukas jau toks didelis!
Šaukimas į kariuomenę. Jo įsitempęs veidas įrodo, kad jis pasiruošęs bet kokiems iššūkiams. Jūsų širdis plyšta, bet jūs žinote, kad jis stiprus, sąžiningas, geras. Jam būtinai viskas pasiseks.

Silpnos, įžūlios, alkanos akys. Toks jis grįžta iš kariuomenės. Po poros mėnesių pažindina jus su Ieva, o po trijų su Daniele.

Jūs paprasčiausiai priprantate prie to, kad jo gyvenimo įvykiai keičiasi per greitai ir galiausiai jis jums sako: „Aš vesiu Kristiną“.
Trenkęs durimis jis išeina pas ją, pas tą, kuri dabar šalia jo. Kuri leidžia su juo naktį, pataiso jam kaklaraištį ir ruošia pusryčius.
Jūsų širdis plyšta, tačiau teks susitaikyti, kad jūsų sūnus išėjo į suaugusiųjų gyvenimą.

Nusiraminkite. Nesibelskite pas jį kasdien, netikrinkite, kaip ji susidoroja su buities darbais, nekaltinkite, jei merginai kas nors nepavyksta dėl patirties trūkumo. Ji tokia, kokia yra ir jūsų sūnus ją myli. Todėl pamilkite ir jūs.

Atminkite:
1. Jūsų sūnus vis dar su jumis. Bet dabar jis įveikia sekantį gyvenimo etapą. Jis turi dirbti, auginti vaikus, rūpintis jais ir savo žmona.
2. Su jumis visada liks nematomas tvirtas ryšys, kurio nutraukti niekas negalės. Jis šalia, visada šalia, net jei jis gyvena kitame bute, mieste.
3. Jūsų bandymas susigrąžinti jį, padaryti taip, kad jis ateitų kiekvieną dieną, padėtų, klausinėtų, kaip jūs jaučiatės – jūsų egoizmo apraiškos. Nesuvokdami to, jūs galite sugadinti gyvenimą savo berniukui.
4. Džiaukitės už jį!
Sūnus visada vertino ir vertina jūsų stiprybę, gerumą, meilę, išmintį. Jis visada su jumis, jis visada šalia!
Leiskite sau ir jam būti laimingais.