Sūnus ir dukra pasidalijo rūpinimąsi manimi – sūnus moka už vaistus, dukra ateina savaitgaliais. Jei kas nors manęs paklaustų, kada tiksliai nustojau būti mama ir tapau problema, kurią reikia išspręsti, atsakyčiau – ketvirtadienį, rugsėjo keturioliktąją…

Mano sūnus ir dukra pasidalijo rūpinimąsi manimi – sūnus moka už vaistus, dukra ateina savaitgaliais. Jei kas nors manęs paklaustų, kada tiksliai nustojau būti mama ir tapau problema, kurią reikia išspręsti, atsakyčiau: ketvirtadienį, rugsėjo keturioliktąją. Būtent tą dieną mano sūnus Rimas pirmą kartą pasakė prie manęs: „Reikia kažką su mama suorganizuoti.“ Lyg būčiau spinta, kurią reikia perstumti, ar sąskaita, kurią reikia padalyti pusiau.

Penkiolika metų dirbau siuvėja. Iš pradžių siuvykloje Kaune, Žaliakalnyje, vėliau namuose, pagal užsakymus. Siuvau komunijines sukneles, kostiumėlius vestuvėms, trumpinau kelnes kaimynams iš mūsų daugiabučio. Rankos iki šiol kreivos nuo žirklių ir adatų. Mano vyras Antanas sakydavo, kad mano pirštai iš aukso, bet nugara iš stiklo. Jis buvo teisus. Nugara galutinai pasidavė praėjus dvejiems metams po jo mirties.

Antanas mirė prieš penkerius metus. Kasos vėžys. Trys mėnesiai nuo diagnozės iki laidotuvių. Rimas atvažiavo iš Vilniaus savaitei, pasiėmė atostogų. Dukra Lina neatostogavo – ji gyvena čia pat, Kaune, vos dvidešimt minučių autobusu. Tada dar laikėmės kartu. Bendros ašaros, bendri pietūs po laidotuvių, kartu stovėjome prie kapo per Vėlines. Problemos prasidėjo vėliau, kai ašaros išdžiūvo ir liko kasdienybė.

Pirmus dvejus metus dar tvarkiausi pati – parduotuvė, maistas, namai. Blogiausia buvo su vaistais. Po insulto, kurį patyriau praėjus metams po Antano mirties, receptų sąrašas išaugo iki devynių. Dalis kompensuojama, bet vis tiek kiekvieną mėnesį tenka nemažai primokėti. Dar reabilitacija, masažai, kartais privatus kardiologas, nes eilės poliklinikoje begalinės.

Pirmas pasiūlė Rimas – kad kiekvieną mėnesį perves pinigų vaistams. Aš net apsiverkiau iš dėkingumo. Lina pasakė, kad tada ji kiekvieną savaitgalį užsuks – sutvarkys namus, pagamins maisto kelioms dienoms, nuveš mane į kapines pas Antaną. Gražus planas. Ant popieriaus.

Bėdos prasidėjo nuo Excel lentelės. Rimas dirba IT įmonėje Vilniuje, uždirba gerai, bet dar geriau moka skaičiuoti. Jis susikūrė lentelę: vaistai, vitaminai, gydytojai, net Linos autobuso bilietai. Kiekvieną mėnesį atsiųsdavo suvestinę – man ir Linai. Su komentaru: „Šį mėnesį išlaidos padidėjo 17 procentų, prašau paaiškinimo.“ Aš nemoku naudotis Excel. Vos moku naudotis telefonu su dideliais mygtukais, kurį Rimas man padovanojo. Bet Lina moka. Ir ji įsiuto. Vieną šeštadienį plaudama indus ji pasakė: „Mama, jis mus skaičiuoja kaip darbuotojus. Aš čia atvažiuoju kiekvieną savaitgalį, o jis sėdi Vilniuje ir įrašo į lentelę vitaminus už keliasdešimt eurų.“

Aš nežinojau, ką atsakyti. Nes Rimas tikrai moka. Ketverius metus. Visada pirmą mėnesio dieną. Bet kai jis skambina, pirmas klausimas būna ne „kaip jautiesi“, o „ar išgėrei tuos vaistus, kuriuos nupirkau“.

Lina atvažiuoja šeštadieniais, sutvarko namus, išverda sriubos kelioms dienoms, spaudžia man morkų sultis, nes man jos patinka. Mes kalbamės. Bet pastaruoju metu kažkas joje pasikeitė. Ji atvažiuoja su suspaustomis lūpomis. Kartą girdėjau, kaip ji telefonu vyrui sakė: „Važiuoju pas mamą. Kaip visada. Taip, žinau, kad galėtume važiuoti prie ežero. Bet kas važiuos pas ją – Rimas iš Vilniaus?“

Tada supratau. Lina važiuoja nebe iš meilės, o iš pareigos. O Rimas moka ne iš rūpesčio, o tam, kad nereikėtų važiuoti. Ir jie abu pyksta vienas ant kito. O aš esu priežastis.

Per Kūčias viskas sprogo. Atvažiavo abu. Aš išviriau barščius, padariau silkę, žuvį, kūčiukus. Dvylikos patiekalų jau nepadarau, bet kelis dar galiu. Prie stalo Rimas pasakė: „Lina, manau, mamai reikia kasdienės pagalbos. Gal reikėtų pagalvoti apie slaugę.“ Lina padėjo šaukštą ir atsakė: „O gal reikėtų pagalvoti apie tai, kad tu galėtum pasirodyti dažniau nei du kartus per metus?“ – „Aš ketverius metus moku už jos vaistus.“ – „O aš ketverius metus neturiu šeštadienių.“

Tyla. Tik laikrodis ant sienos tiksėjo. Tas pats laikrodis, kurį Antanas nusipirko turguje prieš trisdešimt metų. O aš sėdėjau stalo gale ir pajutau, kaip kažkas manyje lūžta. Ne širdis – lūžo orumas. Nes mano vaikai ginčijosi, kas daugiau dėl manęs daro, bet iš tikrųjų jie ginčijosi ne dėl manęs, o vienas prieš kitą.

Aš atsistojau ir pasakiau: „Užteks. Nei tu, Rimai, gali mane nusipirkti pervedimais. Nei tu, Lina, esi šventoji, kad plauni mano indus. Aš neprašiau, kad pasidalintumėte mane kaip sąskaitą restorane. Aš prašiau tik vieno – kad mane mylėtumėte.“

Po Kūčių buvo tylu. Savaitę, dvi. Rimas neskambino. Lina atvažiavo, bet beveik nekalbėjo. O sausį, kai reikėjo eiti pas kardiologą, nutiko tai, ko nesitikėjau – jie atėjo abu. Rimas laikė mano dokumentus, Lina laikė mano ranką. Jie nesiginčijo. Išėjęs iš kabineto Rimas pasakė: „Mama, gal kitą savaitgalį atvažiuosiu. Lina, parodysi, kaip darai tas morkų sultis?“ Lina pažiūrėjo į jį ir atsakė: „Gerai. Bet morkas lupsi pats.“

Negaliu pasakyti, kad dabar viskas tobula. Rimas vis dar turi savo lentelę, Lina vis dar kartais suspaudžia lūpas. Bet kartais jie paskambina vienas kitam. Kartais Rimas pirmiausia paklausia, kaip jaučiuosi. Kartais Lina sako „važiuoju pas mamą“, o ne „turiu važiuoti pas motiną“.

Man 82 metai. Du vaikai. Vienas laikrodis ant sienos. Ir man to pakanka – ne tobulos šeimos, o tokios, kuri bent jau bando.

Pasakykite man atvirai… ar vaikai šiandien tikrai gali pasidalyti rūpinimąsi tėvais kaip sąskaitą, ar vis dėlto meilė tėvams turėtų būti kažkas daugiau nei pinigai ir grafikai?