Sūnus pareiškė, kad mes nieko jam nedavėme gyvenime ir reikalauja mūsų mokėti jo paskolą

Buvo skaudu išgirsti iš vienintelio suaugusio sūnaus žodžius, kad mes su tėvu nieko jam šiame gyvenime nedavėme. Dabar jis mano, kad už tai mes jam skolingi kompensaciją – apmokėti jo paskolą. Tačiau mums nėra iš ko mokėti, mėnesinė įmoka beveik lygi mūsų su vyru bendroms pajamoms.

Sūnų pagimdžiau 1991 m. Mes su vyru tada abu dirbome gamykloje, iš ten savo laiku spėjome gauti butą kaip jauni specialistai. Tačiau vėliau gamykla žlugo, kaip ir daug kas tuo metu mūsų šalyje, ir mes likome be darbo.

Buvo labai sunku, jaunajai kartai nesugebėsiu net paaiškinti, o vyresnė pati puikiai pamena, kas tada darėsi. Tėvai gyveno kaime, buvo didelis daržas, sodas, tai leido nors kažkaip išgyventi, o su darbu viskas buvo labai labai blogai.

Griebiausi bet kokio darbo. Sūnų tekdavo palikti tėvams.

Paskui išmokau siuvėjos amato, dirbau ceche ir siuvau pagal užsakymus, vyras įsidarbino santechniku.

Nepasakyčiau, kad mes gyvenome blogiau, nei kiti. Bet sotūs, ne nuogi, ne basi – jau gerai. Taip, apie poilsį kurortuose nesvajojome, remontas senutėlis, technika irgi nekokia, bet gyvenome juk. Atostogas leisdavome pas tėvus, ten ir padėti, ir prie ežero, upės nueiti. Drabužius daugeliu atvejų stengiausi siūti pati.

O sūnus labai gėdijosi, kaip mes gyvename. Jam nepatiko, kad jo drabužiai ne pirktiniai, o mano siūti, nors siuvau aš gerai, bet juk etiketės nėra. Pyko, kad neturi madingo grotuvo, skundėsi, kad negali pasikviesti draugų net per gimimo dieną, nes jam gėda.

Kiek aš ir vyras bandėme atpratinti jį pavydėti, lyginti, aiškinome, kad reikia gyventi pagal pajamas, bet kaip žirniai į sieną. Jo draugo tėvai sėkmingi, kaip tada sakydavo, biznieriai. Patys veždavo daiktus, praduodavo turguje, o paskui atidarė parduotuvę, neblogai turėjo pinigų. O mus su tėvu sūnus laikė tiesiog nevykėliais.

Prieš sūnaus išleistuves aš dirbau atelje, vyras uždarbiavo tekintoju pas privatininkus, pasidarė kiek lengviau. Visus laisvus pinigus stengėmės investuoti į sūnų, kad atpirktume tai, ko nebuvo vaikystėje. Jis mokėsi su repetitoriais, važinėjo ilsėtis į stovyklas prie jūros.

Mums tai buvo nelengva, tačiau vis tiek stengėmės, kažkodėl jautėmės kalti.

Sūnus neįstojo į valstybės finansuojamą vietą, o apmokėti mokslo jo pasirinktame universitete ir toje specialybėje, kurios jis norėjo, mes nebūtume patempę. Per pusę metų mes nesukauptume sumos, kurią reikėtų atiduoti už semestrą. Mes tada smarkiai susipykome.

Su vyru siūlėme sūnui rinktis ką nors pigesnio, tačiau jis užsispyrė, kad tik tai ir taškas. Mums teko atsakyti. Tada jis mus aprėkė, kad mes jam gadiname visą gyvenimą, kad elgetoms išvis reikia uždrausti gimdyti vaikus, kad tie paskui nekentėtų. Pasirodė, sūnus laiko mus elgetomis.

Vyras tada užsiplieskė, surinko sūnaus daiktus ir išgrūdo iš namų. Apie 3 metus beveik nebendravome. Vyras nė girdėti apie jį nenorėjo, manydamas, kad užaugino išsigimėlį. Sūnus įsižeidė ir nėjo į kontaktą. Sužinodavau naujienas iš jo merginos, iš savo mamos, su kuria jis bendravo. Man nuo visos šios situacijos širdis krauju pylėsi, nežinojau, ką ir daryti.

Paskui sūnus pasveikino mane su gimtadieniu, paskui pasveikino tėvą, ėmė žengti link susitaikymo. Štai taip neskubriai, žingsnis po žingsnio vėl pradėjome bendrauti. Man širdyje palengvėjo, juk nebendrauti su tikru sūnumi taip sunku. Vyras berods irgi nusiteikė taikiai.

Tačiau ši taika truko neilgai. Neseniai sūnus atėjo ir pareiškė, kad ruošiasi vesti. Gera naujiena, mes apsidžiaugėme, o jis ir sako, kad dabar ruošiasi imti paskolą. O kadangi mes tokie blogi tėvai, kad nedavėme jo gyvenime starto, nedavėme išsilavinimo, nedavėme būsto, tai bus sąžininga, kad jo buto paskolą mokėsime mes.

Vyras pasipiktino, vėl prasidėjo barnis, sūnus pradėjo psichuoti, prieš išeidamas pareiškė, kad sužadėtinė jau laukiasi. Jei mes nesutiksime su jo sąlygomis, tai anūko niekada nepamatysime. Davė laiko pagalvoti ir trenkė durimis.

Vyras niršta ir sako, kad tai jau peržengia visas ribas ir jis nesiruošia pasiduoti šantažui. Net jei mes norėtume, negalėtume apmokėti paskolos. Įmoka, kurią įvardijo sūnus, tai beveik visas mūsų su vyru mėnesio biudžetas.

Nežinau, ką dabar daryti. Vyras jokiais būdais daugiau nebenori girdėti apie sūnų, sūnus pasiruošęs kalbėtis tik po to, kai mes priimsime jo sąlygas. O aš tarp dviejų ugnių. Suprantu, kad sūnus viską išsakė labai grubiai, bet juk jo žodžiuose yra ir dalelė tiesos.