Tą pačią dieną tapau močiute ir mama — nuo to laiko mokausi iš naujo gyventi dviem mažoms mergaitėms

Niekada negalvojau, kad galima pabusti vienu žmogumi, o užmigti visiškai kitu.
Kad vienas rytas gali visiems laikams pakeisti tavo gyvenimą.
Telefonas suskambėjo per anksti, ir iškart supratau — nieko gero iš to neišeis.
Balsas kitame gale drebulys, tada aš išgirdau keletą žodžių, kurių negalėjau priimti.
Vakare mano namuose stovėjo dvi poros vaikiškų batų ir dvi puodeliai su nepabaigtu kakava.
Žiūrėjau į juos ir nesupratau, kaip dabar gyventi toliau.
Ir svarbiausia — ką pasakyti toms dviem mergaitėms, kai jos prabunda…

Tą naktį aš nemiegojau. Tiesiog sėdėjau prie lovos, kur knarkė mano anūkės, ir visus laikus gaudavau save mintyse, kad tuoj tuoj prabusiu. Kad visa tai bus klaida, košmaras. Bet rytas atėjo, mergaitės pravėrė akis — ir niekas nepasikeitė.

Vyresnėlė, penkerių metų, paklausė:
— Močiute, ar mama šiandien pas mus ateis?
Negalėjau iškart atsakyti. Gerklėje stovėjo gumulas, kuris neleido kalbėti.
— Ne, miela, mama truputį vėluos. — Tik tiek galėjau išspausti.

Pirmos dienos buvo baisios. Namuose tvyrojo tylos skambesys, nuo kurio norėjosi bėgti. Žmonės ateidavo, kažką kalbėdavo, nešdavosi maistą — aš negirdėjau. Viskas atrodė netikra, kol nepamačiau, kaip mergaitės visos paėmė jos megztinį ir pradėjo ginčytis, kas su juo miegos. Tada supratau: jos taip pat jaučia. Tik savaip, vaikiškai, be žodžių.

Mergaičių tėvas neatvyko nei į laidotuves, nei vėliau. Po skyrybų jis beveik nebesirodydavo. Jam buvo patogu gyventi atskirai, be pareigų. Kai aš jam paskambinau ir pasakiau, kad dabar vaikai — našlaičiai, jis tik tyliai iškvėpė:
— Aš nesusitvarkysiu, neturiu laiko, turiu naują šeimą.
Ir padėjo ragelį.
Tada paprasčiausiai stovėjau su telefonu rankoje ir negalėjau patikėti, kad suaugęs žmogus taip gali elgtis. Bet paskui, ašaromis sakiau sau: «Gerai. Tada susitvarkysiu aš».

Pirmus mėnesius tiesiog mokiausi gyventi iš naujo. Pienas, košės, darželis, peršalimas, žaislai, naktinės baimės — visą tai aš jau buvau išgyvenusi su dukra, bet dabar buvo sunkiau. Ne fiziškai — sieloje. Nes kiekvienas «močiute» skambėjo, kaip priminimas: aš čia vietoje jos.

Kartais vakarais matydavau, kaip vyresnėlė sėdasi prie lango ir šnabžda:
— Mamule, jei mane girdi, aš tave myliu.
O mažylė atneša man gėlę ir sako:
— Tai mamai. Padėkime ant lango krašto, tegul pamato.
Ir tada nueidavau į vonią ir verkdavau taip, kad jos negirdėtų.

Po metų mes tapome kitokiais. Nebijojau tylos — dabar namuose visada skambėjo jų juokas. Mes darėme virtinius, dažėme velykinius kiaušinukus, rengėme šokius virtuvėje. Kartais, kai jos juokėsi, suvokdavau, kad vėl jaučiu laimę. Tikrą, paprastą.

Per Naujuosius metus vyresnėlė atnešė man piešinį: trys figūros — aš ir jos. Parašė: «Mano šeima».
Ir tuo momentu supratau, kad, tikriausiai, darau viską teisingai. Kad nesvarbu, kiek skausmo užnugaryje, jei šalia — tie, dėl kurių verta keltis ryte.

Dabar jos mane vadina «mam ąutė». Šis žodis tarsi sujungia du pasaulius — praeitį ir dabartį. Jame yra viskas: jų mama, mano dukra, mūsų gyvenimas po to.
Kartais aš dar kalbuosi su ja — šnabždamas, kai mergaitės miega. Pasakoju, kaip jos auga, kaip mėgsta dainuoti, kaip mažylė kvatoja visiškai taip pat, kaip ji vaikystėje.

Tą pačią dieną tapau močiute ir mama. Ir, tikriausiai, tada supratau, ką iš tiesų reiškia gyventi — ne dėl savęs, o dėl tų, kurie liko.

Ar jūs galėtumėte atleisti žmogui, kuris atsisakė savo vaikų, žinodamas, kad jie daugiau nieko nelaukia?