Tai nutiko vakare. Buvo gausybė darbų ir akimirksniu viskas sugriuvo…
Tai nutiko vakare, darbų buvo – visas vagonas ir mažas vežimėlis. Įmesti drabužius į skalbyklę, patikrinti vyresnėlio pamokas, sumeistrauti darbelį darželiui su jaunėliu, paruošti vakarienę ir pamaitinti namiškius, užmerkti pupeles sriubai, iššluoti smėlį iš prieškambario…
Įprastas sąrašas moteriai – motinai. Aš blaškiausi po butą, griebiausi tai vieno, tai kito ir ne iškart išgirdau, kad skamba mano telefonas.
– Mama, tai teta Kristina! – pribėgo vyresnėlis ir ištiesė man telefoną.
– Sūneli, pasakyk tetai, kad aš užimta, perskambinsiu. Mano rankos išteptos burokėliais.
– Jokių „ perskambinsiu“!- išgirdau aš Kristės balsą (sūnus įjungė garsiakalbį). – Plaukis rankas ir važiuok pas mane! Nedelsiant. Pakeliui nupirk vyno.
Aš gerai žinojau šį draugės toną: kažkas nutiko ir reikia važiuoti bet kuriuo atveju, metus visus reikalus.
– Aš pas Kristiną! Po 10 minučių išjunk bulves ir nupilk vandenį,- sušukau vyrui ir netrukus jau važiavau taksi į kitą miesto galą.
– Atidaryta! – išgirdau, paskambinusi į duris.
Įėjau ir, kadangi prieškambaryje manęs niekas nepasitiko, iškart patraukiau į virtuvę. Mano draugė sėdėjo ant kalno, susidedančio iš sudaužytų indų, įvairių virtuvės rakandų, išbarstytos arbatos, kavos, sulaužytos taburetės ir spintelės, kuri anksčiau kabėjo ant sienos. Absoliučiai rami. Su dviem tuščiom taurėm rankose.
– Išliko! – pranešė ji, pamačiusi mane. Gerai, kad laikiau jas kitoje vietoje.
O nutiko štai kas. Kristina, pasilipusi ant taburetės, bandė pasiekti nuo viršutinės spintelės lentynos sąsiuvinį su mamos receptais. Susvyravo ir krisdama instinktyviai čiupo už spintelės, kurioje buvo indai ir daug kitų reikalingų daiktų. Ir visa tai nubildėjo ant grindų ir dabar guli duženų ir lūženų pavidalu.
– O tu pati sveika? – sunerimusi paklausiau aš.
– Neskaitant, kad gavau per galvą ąsočiu, taip.
– Kriste, tai siaubinga! – pasibaisėjau aš ir pakėliau nuo grindų kelias šukes.
– Reikia rasti kokias nors dėžes, visa tai sudėti ir išnešti į šiukšlyną. Rytoj iškviesti meistrą, kad sutaisytų spintelę. Indus vėlgi reikės naujus pirkti. Kažkur mačiau lėkštes su nuolaida…
Draugė klausėsi manęs nepajudinama lyg sfinksas, sėdėdama ant spintelės ir siurbčiodama vyną.
– Vika, – pagaliau tarė ji. Na ko tu blaškaisi? Imk kėdę, sėsk, išgerkim vyno, pakalbėkim.
– Ir tu galėsi štai taip ramiai sėdėti šio košmaro viduryje?
Kristina gūžtelėjo pečiais:
– O ko pergyventi? Kokia prasmė? Viskas jau nutiko. Dabar išgersime vyno ir paieškosime šioje virtuvėje sveiko puodelio, o tai ryte neturėsiu iš ko gerti kavos. O bus nuotaika – pradėsiu po truputį tvarkyti šitas lūženas.
Tą vakarą draugė davė man neįkainojamą gyvenimišką pamoką. Jei viskas jau sugriuvo (ir kalba ne tik apie spintelę su indais), nereikia blaškytis. O reikia iškvėpti, ramiai atsisėsti, pažvelgti į šukes iš savo išminties ir patirties aukštybių ir paklausti savęs: tai pataisoma?
Jei atsakymas „taip“ – išsivirti arbatos ar atsidaryti vyno, paskambinti tam, kas atvažiuos pas jus net vidury nakties ir plepėti nuo dūšios iki ryto. O ryte prasidės nauja diena ir bus galima su naujomis jėgomis pradėti tvarkyti duženas – bet ne įnirtingai, o lėtai, po truputį, kad neišeikvotume jėgų. Jų mums dar prireiks.
Todėl kad gyvenime dar ne kartą kažkas lūš ir kris, grius ir duš. Bet visa tai galima pataisyti ar pakeisti kažkuo nauju. O štai mūsų su jumis – ne.
