Tėtis. Pamokanti istorija

– Mantai, prašau, atvažiuok! Jam labai blogai! Gali ir nesulaukti ryto…

Mantas sėdėjo restorane, valgė suši ir galvojo apie praeitį. Na numirs jis ir ką? Nereikėjo jo išvaryti prieš 20 metų…

– Dink iš čia! Kad tavo nė kojos daugiau šiuose namuose nebūtų! – šaukė tėvas…

Mantas išėjo. Iš pradžių nakvojo gatvėje, paskui glaudėsi draugų butuose. Motina periodiškai susitikdavo su juo, duodavo pinigų, bet juk taip negalėjo tęstis amžinai. Susitaupė pinigų ir išvyko į Vilnių. Sostinėje dirbo daug kur. Visą tą laiką jo ausyse skambėjo tėvo žodžiai, kad jis niekam tikęs, žlugęs žmogus. Ir čia jis pernelyg smarkiai užsidegė įrodyti tėvui, kad iš tiesų taip nėra.

Per gana trumpą laiką jam pavyko sutaupyti kioskui, paskui dar vienam. Gyvenimas palaipsniui ėmė tvarkytis. Motina periodiškai atvažiuodavo pas sūnų, palaikė jį. Tėvas sūnumi nesidomėjo, nė karto nepaskambino, neatvažiavo.

Dabar Mantas turi nuostabią žmoną, du vaikus, restoranų tinklą ir daug pinigų. Kam važiuoti pas mirštantį tėvą?

– Sūneli, dėl manęs, prašau… Tu juk žinai, aš šito nepakelsiu… – raudojo motina telefonu.

Sukaupęs visą valią, Mantas išvyko į tėvo namus. Čia viskas buvo kaip prieš 20 metų. Niekas nepasikeitė. Tas pats senas parketas, sienos. Matyt, motina išleido pinigus kitoms reikmėms.

Mantas užėjo į tėvo kambarį. Iškart buvo aišku, kad čia guli ligonis. Jis priėjo prie lovos, prisėdo ant kraštelio. Tėvas atsimerkė ir, pamatęs pažįstamą veidą, nusišypsojo.

Sūnus šį susitikimą įsivaizdavo visiškai kitaip. Nieko nebeliko iš ankstesnio stipraus, gyvybingo, energingo žmogaus. Liga padarė iš tėvo išsekusį senuką.

Mantas neliko nakvoti pas tėvus, nuvyko į viešbutį. Ryte tėvas mirė. Po laidotuvių motina atidavė jam dėžę, kurią jam suruošė tėvas. Ten jis rado įvairių daiktų – brangų žiebtuvėlį, alaus bokalą, bokso pirštines ir raštelį, kuriame buvo parašyta štai kas:

„Sūneli, kai tu išėjai, aš žinojau, kad tu pasieksi tokią sėkmę. Ilgėjausi tavęs. Tu tikras vyras, o ne koks nevykėlis! Šioje dėžėje surinkau visas dovanas tavo gimtadieniams, kuriuose, deja, aš nedalyvavau.

Aš tave labai myliu! Atleisk, kad taip išėjo.“

Mantas sėdėjo ant sofos, drebančiomis rankomis laikydamas raštelį, o gerklę gniaužė guzas.