Tėtis viską užrašė sugyventinei. Tačiau ji mirė ir jos vaikai jį išvarė, o jis atėjo pas mane
Tėvas taip nenorėjo, kad aš ką nors gaučiau po jo mirties, kad visą turtą užrašė moteriai, su kuria nebuvo susirašęs, o tiesiog gyveno daug metų. Tačiau ji mirė, o jos vaikai-paveldėtojai viską pasidalijo tarpusavyje, išviję tėtį iš jo buto. Jam 60, o jis nieko neturi, atėjo pas mane, grasino teismu ir reikalavo pinigų.
Aš puikiai pamenu, kaip skyrėsi tėvai. Neteisinsiu mamos, ji irgi gera. Tėtis vaikštinėjo į kairę, ji vaikštinėjo į dešinę. Tėtis atėjo su policija, kad mama atiduotų jam televizorių, o mama karpė užuolaidas, kad neatitektų tėvui. Tai buvo taip pasibjaurėtina, kad iki šiol pykina.
– Na ką gi jūs, erodai, darote! Nors vaiko susigėstumėte! – verkė močiutės, kurioms šios skyrybos morališkai buvo sunkiausios iš visų.
– O aš neįsitikinęs, kad tai mano vaikas! Maža nuo ko ji jį susigraibė ir man užkorė, – šaukė tėvas ir žadėjo patikrinti tėvystę.
Kai buvo teismas dėl alimentų, atliko ekspertizę, kuri patvirtino, kad jis mano tėvas. Tėčio tai netenkino, tačiau toliau po teismus nebesitąsė. Tiesiog įdėjo visas pastangas, kad alimentai būtų patys mažiausi, nors uždirbdavo jis tada labai gerai.
Žinoma, su manimi jis nebendravo. Nei skambučio per gimtadienį, nei atvirutės per Kalėdas. Pervesdavo motinai paskirtus centus ir viskas. Mama vis grasinosi atimti iš jo tėvystės teises, bet kai suprato, kad taip buvusiam tik padarys geriau, nustojo apie tai užsiminusi.
Su močiute, kuri nenustojo su manimi bendrauti, tėtis irgi nepalaikė jokių santykių. Laikė ją išdavike, kuri pasidavė gailioms jo buvusios žmonos raudoms.
Užtai tėtis greitai susiėjo su kažkokia moterimi. Ji irgi buvo išsiskyrusi, turėjo du vos už mane vyresnius vaikus. Mes su jais mokėmės vienoje mokykloje. Kurį laiką pagyveno mažame jos 2 kambarių bute, paskui jį pardavė, tėtis pridėjo pinigų ir jie nusipirko kitą butą, tada ir vaikai perėjo į kitą mokyklą ir daugiau jų nemačiau.
Tai, kad tėtis visą turtą rašo sugyventinei, mamai papasakojo kažkokia jos draugė, kuri dirbo toje srityje. Mama pati dirbo neblogose pareigose, gaudavo pakankamai, o naujasis jos vyras buvo žymiai turtingesnis. Taigi, negaliu pasakyti, kad be tėčio pinigų aš miriau iš bado.
Mes persikėlėme į patėvio namus. Po žmonos mirties jam liko sūnus, jaunesnis už mane 3 metais. Jis tada pradėjo lankyti 1 klasę. Ypatingos šilumos ir švelnumo tarp mūsų nebuvo, tačiau patėvis visada elgėsi su manimi gerai, su pagarba, aš jam atsakiau tuo pačiu. O štai jo sūnus tapo jaunesniuoju mano broliu, mes ir dabar labai glaudžiai bendraujame šeimomis.
Man suteikė gerą išsilavinimą, padėjo padaryti remontą bute, kurį man paliko močiutė iš tėvo pusės, aš ištekėjau ir susilaukiau vaiko. Mama su patėviu persikėlė į provinciją, kur pasistatė naują namą, brolis mokosi Vokietijoje. Dabar aš paklausi specialistė, laiminga žmona ir mama, dėkinga dukra.
Savo vaikystės traumas, kuriomis mane apdovanojo tėvai, aš ilgai atidirbinėjau su psichologu, tačiau man padėjo. Paleidau situaciją ir manęs nebejaudino netikėtai užplūdę prisiminimai iš mano praeities. Tuo aš labai džiaugiausi, kai į mano duris paskambino tėvas.
Jis paseno per šiuos metus, tačiau buvo pilnai atpažįstamas. Man tai buvo šokas, kadangi daugiau nei 20 metų apie jį nebuvo nieko girdėti.
– Na, labas, dukra. Įsileisi į namus ar taip ir stovėsime ant slenksčio?
Pasitraukiau, leisdama jam užeiti. Galvoje buvo tokia karuselė, kad prastai suvokiau. Tėvas šeimininkiškai apėjo butą, linguodamas galva. Aš jam netrukdžiau.
– Taigi, viską perdarėte, neatpažįstu buto, kuriame praleidau vaikystę, – pasakė tėvas, atsisėsdamas ant virtuvės stalo.
– Kuo pavaišinsi?
Užkaičiau virdulį ir įsispoksojau į tėvą. Vargu ar jis tiesiog ėjo pro šalį ir nusprendė aplankyti. Aiškiai atėjo dėl kažko, tačiau tempia pokalbį. Įpyliau arbatos, pastačiau priešais jį ir paklausiau, ko jis atėjo.
Iš pradžių tėvas bandė pasipiktinti, neva jis ir šiaip sau galėjo užeiti, tačiau susileido po mano skeptiško krenkštelėjimo. Ir papasakojo, kad jo sugyventinė mirė, o jos vaikai kažkodėl išspyrė jį iš buto, pasiėmę ir pasidaliję viską – butą, mašiną, sodą, net sąskaitas banke. Jam nepaliko nieko, o jam pasipiktinus patarė kreiptis į teismą ir ten įrodyti, kad jis kažką pirko ir į kažką turi teisę.
Į teismą jis, žinoma, eis, tik šis reikalas negreitas. Jam dabar reikia kažkur gyventi, kažką valgyti. Iš pensijos jis negali sau leisti nuomotis būsto, o iš darbo jį atleido dar prieš pusantrų metų. Ir štai čia jis prisiminė mane.
– Tau motina atidavė šį butą apeidama mane, čia ir mano dalis turi būti, bet aš tada į ją nepretendavau. Dabar mano situacija pasikeitė. Man reikia pinigų.
– Močiutė šį butą man dovanojo dar gyva būdama. Tau čia niekas nepriklauso. Tu net neatėjai jos išlydėti į paskutinę kelionę.
– Ne tavo reikalas, kodėl neatėjau. Tai mano motinos butas, aš teisėtas paveldėtojas. Po jos turėjo kažkas likti man, bet tu viską susigrobei. Be to, aš tau tvarkingai mokėjau alimentus, dabar turi mane išlaikyti, aišku? Nenori geruoju, bus teismas.
Norėjau žiotis atsakyti šiam žmogui, kur jam eiti su savo reikalavimais, bet tuo metu iš pasivaikščiojimo grįžo vyras ir dukra. Tėvas pabandė paimti ant rankų anūkę, tačiau ši žliumbdama jį atstūmė ir aš paprašiau vyro išlydėti tėvą , ką jis su visu mandagumu ir padarė.
Tėvas šaukė, kad užtampys mane po teismus, jei nenoriu geruoju atiduoti jam pinigų, tačiau su mano vyru nusprendė nesusidėti. Paskui sutuoktiniui teko aiškintis, kas jis buvo ir ko norėjo. Apie mano šeimos situaciją jis žino, tačiau be ypatingų smulkmenų, o čia aš jam atskleidžiau visus purvinus niuansus.
Paskui paskambinau mamai ir papasakojau apie šį stebinantį susitikimą. Ji taip barėsi, taip keikėsi, bet pasakė, kad aš galiu nepergyventi, jie su patėviu pažįsta vieną labai gerą advokatą, kurio ji paprašys užsiimti šiuo reikalu.
– Šitam nususėliui niekas neatiteks. Teisingai jį vaikučiai išmetė, karma veikia. Ak, gaila, manęs ten nebuvo, būčiau pasigėrėjusi, – pyko mama.
Po pokalbio su ja man pasidarė kažkaip lengviau. Aš ir ne taip bijojau, bet buvo kažkoks diskomfortas, galbūt nerimavau, kad mama pasmerks, pasakys kažką panašaus: „na tai juk tavo tėvas, galima buvo ir švelniau.“ Tačiau mama liko ištikima sau, kas mane labai džiugina.
Manęs absoliučiai nejaudina, kur ir už ką gyvens žmogus, kuris įdėjo šitiek pastangų, kad paliktų mane be nieko. Nė karto net sąžinė nesukrebždėjo. Gal aš blogas žmogus?