Tėvas su daiktais ėjo priekyje, skindamasis kelią stoties minioje, mama su manimi – trimečiu – stengėsi neatsilikti. Staiga mes išgirdome garsų verkimą
Tėvas su daiktais ėjo priekyje, skindamasis kelią stoties minioje, mama su manimi – trimečiu – stengėsi neatsilikti. Staiga mes išgirdome garsų verkimą. Prie sienos stovėjo mergina ir balsu raudojo.
Kažkokios dvi gailestingos moterys ją guodė. Keleiviai su ryšuliais ir lagaminais sustojo ir smalsaudami ištempė kaklus. Tėvas ryžtingai pasisuko, atsiprašė, netyčia kažką pastūmęs, padėjo šalia merginos lagaminą ir kuprinę ir paklausė jos – kas nutiko?
Kūkčiodama mergina paaiškino, kad atvyko į Kijevą stoti į institutą, neišlaikė egzaminų, susiruošė namo, bet dabar – stotyje – jai pavogė piniginę su bilietais ir visais pinigais.
Tėvas pasisuko į susirinkusius, nusiėmė nuo galvos kepuraitę, įdėjo į ją trirublę ir garsiai tarė:
– Taip! Piliečiai! Nagi greitai padėkime merginai!
Kaimo tetulės nusisukusios į sieną iš užančių traukėsi mazgelius su pinigais. Vyrai įlindo į kišenes. Kepurė greitai pildėsi.
Vėliau, kai po tėvo mirties praėjo daug metų, mama prisiminė:
Aš tiesiog stovėjau šalia ir laikiau tave už rankutės. Kad nepamesčiau minioje. Tu buvai labai judrus. Stovėjau, stebėjau Kolią ir didžiavausi juo. Štai jis priėjo prie kažkokio karininko. Šis rausėsi piniginėje. Aš žinojau, kad karininkai visi turtingi.
Tačiau nustebau – kiek jo piniginėje stambių kupiūrų. Jis ištraukė vieną banknotą ir aš dar apsidžiaugiau, kad šių pinigų merginai tikrai užteks. Tačiau jis žvilgtelėjo, kiek pinigų kepurėje, ir pasakė, kad ten dar mažai jam grąžai.
Kai žmonės pridėjo dar, jis įdėjo savo kupiūrą į kepurę, ištraukė iš ten, kiek manė reikalinga ir nuėjo. Aš ir Kolia pažiūrėjome jam įkandin ir susižvalgėme.
Mes labai gerai supratome vienas kitą.
Mergina jau nebeverkė. Ji drovėjosi žmonių dėmesio. Buvo labai susidrovėjusi ir dėl to, kad štai nepažįstamas vyras jai padeda. Tėvas buvo labai gražus vyriškai. Tu prisimeni, taip? Ir fotografijų yra.
Ta mergina jau ėmė sakyti: „Užteks! Čia jau užteks bilietui!“
Nikolajus pažiūrėjo į laikrodį ir atsakė: „Dar truputį, jums juk ir valgyti kelionėje reikia“.
Paskui atidavė jai pinigus, užsimetė kuprinę ant peties, pakėlė lagaminą ir pasakė man: „Bėgam! Vėluojam!“
„Supranti, sūneli, – baigė mama,- gerų žmonių daug! Iniciatyvių mažai!
