Tėvai dovanojo dukrai butą be remonto. Būsimasis žentas pareiškė, kad nieko tame bute nedarys

Elena buvo vienintelė dukra Nalivaikų šeimoje. Marija ir Viktoras negalėjo atsidžiaugti, kai dukra pasakė, kad išteka. Būsimą žentą Simoną iškart priėmė kaip savą.

Tėvai ilgai galvojo apie vestuvių dovaną ir nusprendė dovanoti jaunavedžiams butą. Kaip begalvotum, o geresnės dovanos už nuosavą būstą nesugalvosi. Viskas, ką pensininkai sutaupė per gyvenimą, išėjo buto pirkimui. Naujai statybai, žinoma, neužteko, bet štai 2 kambarių senutėliame name išgalėjo.

Nors namui jau daugiau nei 20 metų, butas buvo gana geros būklės. Tiesa, ankstesnė savininkė jį nuomojo, todėl prieš persikeliant teks padaryti remontą. Tam senukams pinigų neužteko. Todėl remontą jaunieji pasidarys patys. Nalivaikos galvojo, kad tai gera idėja, tačiau taip galvojo ne visi…

Nupirktą butą tėvai nusprendė užrašyti dukrai. Viktoras iš pradžių norėjo apiforminti butą sau, o paskui pagalvojo, kad Elena laisviau jausis nuosavuose namuose.

Kai jaunavedžiai atėjo į svečius pas tėvus ir užėjo kalba apie remontą, būsimas žentas pareiškė, kad nieko tame bute nedarys. Jis atsisakė lenkti kuprą dėl svetimo nekilnojamo turto. Marija ir Viktoras buvo šoke tai išgirdę. „Kaip tai svetimas turtas? O kaip gi šeima?“

Šis pokalbis nusitęsė keliems ilgiems mėnesiams. Tėvai vis bandė įtikinti žentą, kad jis toks pat šeimininkas bute, kaip ir jų dukra, tačiau šis atsisakė klausytis.

Vyriškis pastoviai tvirtino vieną ir tą patį: butas užrašytas ne jo vardu, reiškia – jis jame nedirbs. Pinigus, kuriuos išleistų remontui, jis taupys. O kai sutaupys pakankamai, nusipirks nuosavą būstą. Ir turės su Elena kiekvienas savo butą.

Viktoras nuo tokių kalbų neteko kantrybės ir pasiūlė žentui mokėti nuomos mokestį, jei jis mano, kad tai ne jo būstas. Vyriškis, apimtas emocijų, irgi nenusileido ir nusprendė sutikti. Mokestį už pirmą ir paskutinį mėnesį jis jau sumokėjo.

Elenai nuo viso to sukasi galva. Ji pastoviai verkia ir dėl visko kaltina tai tėvus, tai būsimą vyrą. Vestuvės ant iširimo ribos. Ką daryti toliau, niekas nežino. Situacija pernelyg paini…

O kas, jūsų manymu, iš tikrųjų kaltas dėl to, kad viskas susiklostė būtent taip? Ar vyras turėtų daryti remontą ir investuoti pinigus į butą, kuris pagal dokumentus jam nepriklauso? Ar teisingai sugalvojo žentas, kai pasakė, kad taupys pinigus nuosavam būstui?