Tėvams išsiskyrus aš likau su tėvu… Motina man to neatleido… O tėvas neįvertino…Ir dabar abu man priekaištauja

Man buvo 15 metų, kai tėvai išsiskyrė. Tiksliau, mama nusprendė, kad jai reikia kito, laimingesnio gyvenimo su jaunesniu vyru.

Aš visada jaučiausi nereikalinga

Nuo pat vaikystės buvo pojūtis, kad kai tik mama pastojo, ji nusipiešė sau gražios mergaitės, kuri turėjo gimti, pavidalą. Tačiau gimė ne mielas sutvėrimas balta oda, didelėmis žydromis akimis ir baltutėliais plaukais. Į pasaulį atėjau aš. Panaši į močiutę.

– Nesišypsok plačiai,- sakydavo ji man,- su tavo retais dantimis geriau būti rimtai.

– Na kodėl gi tavo plaukai tokie skysti,- piktindavosi tikra mama, pindama man kasytes. – Net šukuosenos jokios nepadarysi.

– Na kodėl tu tokią nevykusią nosį „išsirinkai“,- raukydavosi ji kitą kartą, apžiūrinėdama mane, lyg būtų parduotuvėje nusipirkusi ne tą daiktą.

– Nosis kaip bulvė per pusę veido. Tai taip negražu!

Suprantama, kad man susikaupė krūva kompleksų dėl išvaizdos.

Tačiau svarbiausia tai, kad buvo aišku – ji manęs visiškai nemylėjo.

Todėl, kai mama pareiškė, kad kraustosi pas naują vyrą ir dėl padorumo pasikvietė mane kartu, aš likau su tėčiu. Visgi ir jam šis pranešimas buvo netikėtas. Nusprendžiau palaikyti.

Truputį palūkėjęs tėvas atsitokėjo ir taip pat padėjo tvarkyti savo asmeninį gyvenimą.

Laikas nuo laiko jis prašydavo manęs pernakvoti pas drauges. Aš buvau jau suaugusi ir viską supratau, todėl nelabai įsižeisdavau. Bet taip pat žinojau, kad jis tik ir laukia, kad aš greičiau išsikraustyčiau, kad visiškai jam netrukdyčiau.

Atmintyje liko vienas tėvo gimtadienis.

Tą dieną aš nusprendžiau surengti jam šventę. Už sutaupytus pinigus nupirkau jam balionų ir tortą. Ėjau namo ir įsivaizdavau, kaip jis apsidžiaugs siurprizu. Tačiau buto durys pasirodė užrakintos iš vidaus. Man pabeldus, tėvas pravėrė jas ir prakalbo pro plyšį, nekreipdamas dėmesio į dovaną:

– Verute, pernakvok šiandien kur nors. Negadink man šventės,- ir užtrenkė duris man prieš nosį.

Aš išėjau iš laiptinės. Buvo ruduo. Ir lauke jau šalo. Išsprukę į laisvę balionai šovė į viršų.

„Vėl prašytis pernakvoti pas drauges“,- pagalvojau aš. Širdyje buvo taip skaudu ir, tiesą sakant, jei būtų vasara ir šilta, aš būčiau nakvojusi gatvėje. Paėmusi tortą, patraukiau pas draugę. „Nors ne tuščiomis rankomis prašytis“,- atsidusau.

Paskui tėvas vedė ir man neliko vietos nei jo bute, nei širdyje.

Man buvo nesaldu.
Visko siekiau pati. Galbūt būčiau pasiekusi daugiau, jei ne kompleksai, kuriuos man vaikystėje įskiepijo tikra motina. Aš visada laikiau save negražia ir niekam nereikalinga.

Tačiau man pasisekė. Aš sutikau žmogų, kuris grąžino man meilę ir tikėjimą tiek savimi, tiek žmonėmis.

Nuo tada praėjo daugiau nei 20 metų.

Aš turiu gražią šeimą – vyrą ir du vaikus.

Apie tėvus visą šį laiką aš nieko negirdėjau.

Ir štai neseniai gatvėje mane pašaukė pagyvenusi moteris. Tiesą sakant, aš jos nebūčiau nė pažinusi, jei ne ištarti pažįstami žodžiai su seniai pamiršta paniekos intonacija:

– Veronika, labas! O tu visai nepasikeitei,- pratarė ji. – Vis tokia pat prasčiokė. Vis taip pat nemoki rengtis.

– Taaaip, išdavei tu mane,- tęsė mano motina. – Likai tada su tėvu. Iki šiol negaliu tau atleisti.

– Tai tu tada išėjai,- pabandžiau pasiteisinti aš. – Gyvenimas bent nusisekė su nauju vyru?

Motina papasakojo, kad nieko jai neišėjo. Dabar ji viena. Pensijos neužtenka. Ir nori susipažinti su mano šeima. Pasiruošusi priimti mano pagalbą kaip atpirkimą už mano „išdavystę“.

Mes išsiskyrėme. O aš pažadėjau pasitarti su vyru dėl pažinties su staiga išdygusia anyta.
Bet akivaizdu, šie metai man buvo paženklinti devizu „Prisimink pamirštus giminaičius“. Nepraėjo nė mėnuo po šio susitikimo, kai aš „užkliuvau“ už tėvo.

Jam irgi nesusiklostė su žmonomis. Jis ėmė man priekaištauti, kad aš su juo nebendrauju, pabėgau ir nepadedu. Taipogi išreiškė pageidavimą susipažinti su anūkais ir žentu.

Tėvų kontaktus aš pasilikau. Bet mane neramina mintis – ar reikia juos vėl įsileisti į savo gyvenimą?