Tėvas pirmą kartą pripažino, kad visą gyvenimą man pavydėjo. Priežastis mane stipriai palietė ir aš nežinojau, ką atsakyti

Mes sėdėjome prie žvejybos, kaip darydavome tai kiekvieną vasarą. Ramus ežeras, meškerės, termosai su arbata – mūsų ritualas nuo vaikystės. Tėvas visada buvo tylus, bet šį kartą tylėjimas buvo gūdus. Jaučiau, kad jis nori kažką pasakyti. Galiausiai jis atsigulė meškerę, pažvelgė į vandenį ir sakė: — Aleksai, turiu tau kai ką pripažinti. Jo tonas mane privertė sunerimti. — Aš tavęs pavydėjau. Visą tavo gyvenimą. — Jis kalbėjo tyliai, nežiūrėdamas į mane. Aš numečiau meškerę. — Ką?

Tėvas toliau žiūrėjo į vandenį, tarsi bijotų į mane žiūrėti tiesiai.

— Nuo tos dienos, kai tu gimei, aš žinojau: tu turėsi kitokį gyvenimą. Geresnį nei mano. Ir man tai džiugino. Bet tuo pačiu metu… pavydėjau.

Aš negalėjau suprasti, apie ką jis kalba. Mano tėvas — sėkmingas žmogus, gerbiamas mieste, sukūręs karjerą nuo nulio. Kam jis galėjo pavydėti?

— Kai tu ėjai į universitetą, aš didžiavausi, — tęsė jis. — Bet viduje liko ši maža kirvarpa: kodėl jis turi tai, ko neturėjau aš?

Tėvas papasakojo savo istoriją. Šešiolikos metų jis metė mokyklą, nes reikėjo dirbti ir padėti šeimai. Jo tėvas žuvo, motina liko viena su keturiais vaikais. Tėvas, kaip vyresnysis, prisiėmė atsakomybę. Dirbo gamykloje, atidavė visą atlyginimą motinai, pamiršo savo svajones.

— Aš norėjau mokytis, — kalbėjo jis. — Norėjau tapti inžinieriumi. Mokytojai sakė, kad turiu gebėjimų. Bet pasirinkimo nebuvo. Šeimai reikėjo pinigų, o ne mano svajonių.

Jis dirbo visą gyvenimą toje pačioje gamykloje. Pakilo iki meistro, uždirbo neblogai, aprūpino mūsų šeimą. Bet viduje visada gyveno mintis: „O kas, jei būčiau mokęsis? Kas būčiau tapęs?“

— O tada gimėjai tu, — tęsė tėvas. — Ir aš nusprendžiau: mano sūnus turės viską, ko neturėjau aš. Dirbau dvejose darbuose, kad tu galėtum mokytis geroje mokykloje. Taupiau kiekvieną centą tavo universitetui. Dariau viską, kad turėtum pasirinkimą.

Prisimenu savo vaikystę. Tėvas visada dirbo. Grįždavo vėlai, pavargęs, bet visada klausdavo apie mokyklą, apie pažymius. Niekuomet nesigailėjo pinigų knygoms, kursams, korepetitoriams. Galvojau, tai normalu — kad tėvai užtikrina vaikams išsilavinimą.

— Kai įstojai į universitetą, — tęsė tėvas, — aš buvau laimingas. Tikrąja to žodžio prasme. Bet kai matydavau tave su knygomis, klausydavausi, kaip pasakoji apie paskaitas, apie profesorius, apie savo planus… viduje kažkas susitraukdavo. Nes galvojau: tai galėjo būti mano. Mano gyvenimas. Mano galimybės.

Jo balsas buvo drebulė.

— Kai gavai diplomą, verkiau. Iš pasididžiavimo, taip. Bet ir iš skausmo. Nes supratau: atidaviau tau gyvenimą, kurį norėjau gyventi pats.

Aš sėdėjau ir nežinojau, ką sakyti. Mano tėvas. Kuris visada atrodė patenkintas savo gyvenimu. Kuris niekada nesiskundė, nekalbėjo apie svajones. Pasirodo, visą gyvenimą nešiojo savyje šį skausmą.

— Tėti, aš nežinojau…

— Nenorėjau, kad žinotum, — pertraukė jis. — Nenorėjau, kad jaustumeis kaltas. Tai buvo mano problema, ne tavo. Tu nieko blogo nepadarei. Priešingai — tu pateisinai visas mano aukas.

Jis atsisuko į mane, ir aš pamačiau ašaras jo akyse.

— Bet dabar, kai senstu, supratau: reikia būti sąžiningam. Ne tik prieš tave, bet ir prieš save. Taip, aš pavydėjau. Pavydėjau tavo jaunystės, tavo galimybių, tavo laisvės rinktis. Pavydėjau to, kad tu turi tai, apie ką aš tik svajojau.

— Atleisk man, — pridūrė jis tyliai. — Už šį jausmą. Už tai, kad kartais, žiūrėdamas į tavo pasiekimus, galvojau ne tik apie pasididžiavimą, bet ir apie savo prarastus metus.

Aš apkabinau tėvą. Tvirtai, kaip seniai nebuvau apkabinęs.

— Tėti, tu man visą tai davei. Be tavęs neturėčiau išsilavinimo, karjeros, šio gyvenimo. Viskuo esu tau skolingas.

— Žinau, — sušnibždėjo jis. — Ir tai mane daro laimingą. Bet nepanaikina pavydo. Galima vienu metu didžiuotis ir pavydėti. Mylėti ir gailėtis dėl savo. Tai sudėtinga, bet tai tiesa.

Mes ilgai sėdėjome tylėdami. Meškerės gulinėjo be darbo, arbata atvėso. Bet tai buvo pats svarbiausias mūsų gyvenimo pokalbis.

— Žinai, ką aš supratau? — sakė tėvas. — Nesigailiu dėl savo pasirinkimo. Padariau tai, ką privalėjau padaryti: aprūpinau šeimą, suteikiau tau ateitį. Bet man reikėjo pripažinti šį pavydą. Kad jis nustotų graužti viduje.

— O dabar nustojo? — paklausiau aš.

Jis susimąstė, tada linktelėjo.

— Taip. Nes pasakiau garsiai. Ir nes supratau: mano gyvenimas nebuvo tuščias. Nebuvau inžinierius. Bet užauginau gerą sūnų. O tai, galbūt, svarbiau.

Nuo tos dienos kažkas pasikeitė tarp mūsų. Tapome artimesni. Tėvas pradėjo pasakoti apie savo svajones, apie tai, kuo norėjo užsiimti. Klausiau ir pirmą kartą mačiau jame ne tik tėvą, bet ir žmogų su neįgyvendintais norais.

Neseniai padėjau jam užsirašyti į vakarinius kursus inžinerijos srityje. Jam šešiasdešimt dveji, bet jis eina į šias pamokas su ugnimi akyse, kaip studentas. Po kiekvieno užsiėmimo skambina man ir pasakoja, ką sužinojo.

— Geriau vėliau nei niekada, — sakė jis man praėjusią savaitę. — Ačiū, kad neleidai man mirti su šia svajone viduje.

Ar žinote, ką aš supratau? Tėvai — tai ne dievai. Jie žmonės su savo svajonėmis, nusivylimais, pavydu. Ir kartais jie aukojasi savo norus dėl mūsų. O mes net nežinome apie tai. Kol jie nepasako.

O ar kada nors galvojote apie tai, kuo pasiaukojo jūsų tėvai dėl jūsų? Ir kaip manote, ar normalu, kad tėvai pavydi savo vaikų sėkmei?