„Tikras vyras turi kentėti“, – pasakė mokytoja mano sūnui ir neleido jam eiti į tualetą
Mano sūnus pirmoje klasėje mokėsi puikiai. Kaip jis pats sakė, jam tai buvo įdomu, jis mylėjo savo mokytoją, brangino draugystę su klasės draugais ir svajojo sužinoti apie viską pasaulyje.
Vėliau situacija pasikeitė – mūsų pirmoji mokytoja išėjo motinystės atostogų, o vietoj jos nuo antros klasės pradėjo dirbti vyresnio amžiaus mokytoja Danutė Petraitienė.
Tuomet net apsidžiaugiau – patyrusi mokytoja. Tikriausiai dirbs geriau nei jauna Petrovienė. Tačiau lūkesčiai neišsipildė – sūnus pradėjo gauti trejetus, o vėliau apskritai nusmuko iki dvejetų.
Jeigu anksčiau jis su džiaugsmu eidavo į mokyklą, tai dabar rytais rengėsi su prislėgtu žvilgsniu. Trumpai tariant, staigus pasikeitimas dėl man nesuprantamų priežasčių.
Mano pagrindinė klaida buvo ta, kad nusprendžiau visus aiškinimus užkrauti žmonai. Nėjau į mokyklą ir nesiaiškinau, kodėl Dainius staiga tapo paskutiniu dvejetukininku, su sumažinta savigarba.
O juk jau tada, mokslo metų pradžioje, galėjau suprasti, kad problema slypi būtent naujojoje mokytojoje.
Žmona nieko neišsiaiškino. Keletą kartų lankėsi pas mokytoją be jokio rezultato, išklausė daugybę pastabų dėl berniuko elgesio. Ir tuo viskas baigėsi.
Ir štai nutiko istorija. Mūsų sūnus grįžo namo viduryje pamokų dienos su šlapiais kelnėmis. Paprastai tariant, apšlapino. Nusprendžiau pasikalbėti su sūnumi, jei reikia, padaryti jam moralinį pamokymą.
– Kodėl neėjai į tualetą?
– Danutė Petraitienė neleido, – nepratęs meluoti sūnus iškart viską išdėstė.
– Kaip tai?!
– Pakėliau ranką, paprašiau, o ji pasakė, kad tikras vyras turi kentėti.
Tolimesni klausimai buvo beprasmiški. Be to, iš karto susidarė bendra mokykloje vykstančių įvykių panorama. Kitą dieną palikau sūnų namuose ir išvykau tiesiai į pirmą pamoką susitikti su mokytoja.
– Kas jūs?
– Aš esu Dainiaus tėtis. Vakar pas mus nutiko nemalonumas – sūnus apšlapino ir skundėsi, kad tai jūs neleidote jam eiti į tualetą pamokos metu.
– Taip, neleido. Nes vaikai turi nuo mažens lavinti ištvermę, ypač berniukai, – mokytoja mane pervėrė paniekinamu žvilgsniu. – Juk jis būsimas vyras. Užaugs toks pat kaip ir jūs.
Įsivaizduokite – Danutė Petraitienė, net nesumirksėjusi, prisipažino, kad tikrai neleido vaikui, atleiskite, eiti į tualetą, ir dar priekabiavo prie manęs.
– Ką jūs sau leidžiate? Aš būsiu priverstas parašyti skundą…
– Kam norite, rašykite, mano nuomonės tai nepakeis. Gero dienos, – pasakė Danutė Petraitienė ir išėjo į pamoką.
Iškart supratau, kad su šia moterimi ginčytis beprasmiška. Kaip ji su tokiais požiūriais į vaikų auklėjimą tiek metų išdirbo mokykloje…
Nusprendžiau veikti radikaliai – nuėjau į direktorės kabinetą.
Direktorė mane sutiko šaltai, bet pakvietė atsisėsti ir atidžiai išklausė. Išsamiai papasakojau apie įvykį. Ji tylėjo minutę, po to pradėjo kalbėti su šaltu veidu.
– Neleido į tualetą. Sutinku, tai ne itin gerai. Bet ko jūs norite iš manęs?
– Mažiausiai, kad jūs užkirstumėte kelią smurtui prieš vaiką.
– Žinote, tai ne pirmas skundas dėl Danutės Petraitienės, bet aš netikiu, kad tai tiesa.
– Kaip tai?! – išplėčiau akis iš nuostabos.
– Nei nušalinti nuo darbo, nei juo labiau atleisti jos negaliu. Ar jūs ieškosite pakaitalo? Pradinio ugdymo mokytoją rasti ne taip lengva!
Apie ką ten buvo toliau kalbama? Tylėdamas atsistojau ir nei atsisveikinęs išėjau iš mokyklos. Tą pačią dieną parašiau skundą švietimo departamentui.
Institucijos atliko patikrinimą ir nustatė, kad prieš mane skundai dėl Danutės Petraitienės buvo daugybę kartų pateikti. Maža to, iš ankstesnės darbo vietos ją atleido už vaikų mušimą.
O dar viena vyšnia ant torto – tai direktorės mama, toji pati, su kuria šaltai kalbėjausi anksčiau.
Galų gale mokytoja buvo atleista, jos dukra buvo pašalinta iš pareigų ir perkelta mokyti chemijos, o Dainių perkėliau į kitą mokyklą.
Ne iš baimės – nenoriu, kad mano sūnus prisimintų išgyventą gėdą!
