„Tu nežinai, ką reiškia gyventi be vyro“, – sakydavo man motina, atvesdama naują „tėtį“. Kaip atleisti?

Aš nemėgstu prisiminti savo vaikystės. Ir jei būtų tokia galimybė, tai išvis ištrinčiau visus momentus, kurie nuodija man gyvenimą, iš atminties. Tačiau laikas nuo laiko vis tiek užplūsta liūdesys, mintyse sukasi prisiminimai.

Aš suprantu, kad laikyti nuoskaudą širdyje blogai ir reikia atleisti motinai, tačiau kaip tai padaryti, tiesiog neįsivaizduoju.

Iš pradžių mano šeima, kaip ir daugumos, susidarė iš mamos, tėčio ir vaiko, t. y. manęs. Bet paskui tėvai išsiskyrė, man tuo metu buvo 5 metai. Kodėl jie išsiskyrė, aš nežinau iki šiol, mes nesikalbėjome su motina šia tema nei tada, nei paskui.

Netrukus tėvas mirė. Taip ir likau su mama visiškai viena. Man atrodo, kad ji niekada manęs nemylėjo, jai buvo svetimi apkabinimai ir bučiniai.

Man visada buvo jausmas, kad aš painiojuosi jai po kojomis. Kartą ji pykčio protrūkyje pasakė, kad gailisi, jog pagimdė mane. Paskui atsiprašinėjo, tačiau ši frazė visam laikui liko mano galvoje.

Aš nežinau, ką blogo aš padariau, bet manau, kad visa tai prasidėjo nuo tėčio. Periodiškai mama parvesdavo namo naują „tėtį“, bet kažkodėl jie ilgam neužsilaikydavo. Ir po eilinio išsiskyrimo motina darydavosi dar agresyvesnė. Galėjo pakelti prieš mane ranką, pavadinti „ožka“ ir „puspadžiu“.

Kai man buvo 15 metų, ji atsivedė eilinė gerbėją. Jis buvo labai negražus išoriškai, tiesiog išsigimėliškas. Atrodė, kad motinai visiškai vienodai, koks vyras bus šalia jos, kad tik jis būtų.

O ir charakteris to vyro buvo nesaldus. Jei jam kas nors nepatikdavo, galėdavo smogti kumščiu mamai į veidą. Tačiau ji labai bijojo jį prarasti ir kentėjo.

Greitai aš pastebėjau, kaip jis į mane žiūri. Kai išgerdavo, jo akyse atsirasdavo susidomėjimas ir gašlumas. Aš bandžiau nekreipti į jį dėmesio ir didžiąją laiko dalį leisdavau su draugėmis.

Stengdavausi namo grįžti vėlai, o ryte anksti išeiti į mokyklą. O per išeigines, kai pamokų nebūdavo, eidavau į parką lesinti balandžių, kad tik nematyčiau tų snukių – mamos ir patėvio.

Kartais taip prapuldavau gatvėje ištisas dienas. Tačiau manęs niekas nebandė ieškoti – jiems būtų geriau, jei aš išvis išnykčiau iš gyvenimo.

Kartą aš vakare grįžau namo, o motinos nebuvo, patėvis sėdėjo virtuvėje, gėrė alų ir žiūrėjo televizorių. Aš nuėjau į savo kambarį, persirengiau ir atsiguliau miegoti.

Tačiau nespėjau nė užmigti, kaip į mano kambarį atėjo patėvis ir atsisėdo prie mano kojų. Jis pradėjo paistyti visokius niekus apie tai, kokia aš graži, kokia jauna. Aš labai išsigandau. Paskui jis pabandė paglostyti mano koją, tačiau aš jį pastūmiau ir pabėgau.

Laimei, kad draugė gyveno per du namus nuo manęs ir buvo vasara, aš atbėgau pas ją taip apsirengusi ir likau nakvoti. Draugės mama, žinoma, uždavinėjo klausimus, tačiau man pavyko kažką sugalvoti.

Po poros dienų aš ryžausi pasikalbėti su mama. Ji atsakė trumpai ir piktai: „Nenusišnekėk“. Tada aš jai papasakojau viską iki mažiausių smulkmenų,papasakojau, kaip jis mane vadino,kaip bandė paglostyti koją.

Buvo matyti,jog mama supranta, kad aš sakau tiesą, tačiau jai tai nepatiko. „Tu nežinai, ką reiškia gyventi be vyro,- pasakė man motina,- daugiau nieko nenoriu girdėti“.

Nuo tada aš supratau, kad motinos aš daugiau neturiu, tiksliau, aš nustojau tikėti, kad ji išvis kada nors pas mane buvo.

Taip aš pragyvenau su jais dar pusantrų metų, atsimušinėjau nuo patėvio puolimų ir motinos grasinimų. O paskui sutikau vaikiną ir išėjau pas jį.
Ir dabar, būdama nėščia, aš suprantu, kad nė už ką pasaulyje aš neiškeisiu savo vaiko į diedą, nors tai būtų paskutinis diedas pasaulyje.

Kaip ji galėjo su manimi taip pasielgti? Prabėgo daug metų, tačiau ašaros tiesiog dusina mane nuo šitų prisiminimų. Noriu atleisti, bet negaliu.