Viena iš išmintingų pasakėčių apie motiną, kuri smarkiai jaudinosi dėl savo vaiko

Kartą pas Dievą atėjo moteris. Jos nugara buvo sulinkusi nuo didelio maišo svorio.

– Tu pavargai, moterie? – sunerimo Viešpats. – Nusiimk savo naštą nuo pečių, prisėsk, pailsėk.

– Ačiū, aš neilgam, – atsisakė moteris. – Tik paprašysiu – ir iškart atgal! O tai jeigu per tą laiką kas nors jau nutiko? Niekada sau to neatleisiu!

– Ko tu nepasiruošusi sau atleisti?

– Jei mano vaikui kas nors nutiks. Aš kaip tik ir atėjau paprašyti tavęs, Viešpatie: išgelbėk ir apsaugok jį!

– Aš tik tuo ir teužsiimu,- rimtai pasakė Viešpats. – Argi aš tau suteikiau progą suabejoti mano rūpesčiu?

– Ne, bet…Šiame gyvenime tiek visokių pavojų, blogos įtakos, staigių posūkių! O jo amžius toks – viską norisi išbandyti, visur įlįsti, visu kuo pačiam įsitikinti. Aš labai bijau, kad jis apvirs posūkyje, užsigaus ir jam skaudės.

– Ką gi, kitąsyk jis bus atsargesnis, todėl kad savo kailiu sužinos, kas yra skausmas,- atsakė Viešpats. – Tai labai gera patirtis! Kodėl tu nenori leisti jam to išmokti?

– Todėl kad noriu apsaugoti jį nuo skausmo! -karštai sušuko motina. – Tu matai – aš visada nešiojuosi maišą šiaudų, kad patiesčiau jį ten, kur jis gali nugriūti.

– Ir dabar nori, kad aš jį apdėčiau šiaudais iš visų pusių? Gerai. Pažiūrėk!

Ir Viešpats akimirksniu sutvėrė visą glėbį šiaudų ir metė jį į pasaulį. Jie kaip žiedas nugulė aplink šios moters sūnų, atribodami jį nuo visų pavojų, nuo visų pagundų ir vilionių, o tuo pačiu ir nuo gyvenimo. Moteris matė, kaip jos sūnus bando prasibrauti pro šiaudus, bet tuščiai. Sūnus blaškėsi, bandė suplėšyti šiaudinį žiedą, puldavo tai į neviltį, tai į įtūžį. O galų gale iš kažkur ištraukė degtukų ir padegė šiaudus. Užsiplieskė liepsna, ir visą vaizdą akimirksniu užplūdo dūmai.

– Sūneli! – sušuko moteris. – Sūnelis, aš einu į pagalbą!

– Nori įmesti į laužą dar šiaudų? – paklausė Viešpats.

– Turėk omenyje: kuo daugiau šiaudų patiesia tėvai, tuo didesnis noras prasibrauti bet kokia kaina. O jei tai nepavyks, žmogus gali ir išvis pradėti deginti gyvenimą.

Juk jis nežino, kas yra skausmas, ir kas yra pasirinkimo laisvė – taip pat…Tu manai, kad tai maišas šiaudų, bet iš tiesų tai maišas problemų. Jame yra visi siaubai, kurie tau vaidenasi, visos baimės, kurios tavyje gyvena, visas nerimas, kurio tu pripildyta. Viskas, apie ką tu galvoji ir dėl ko nerimauji, įgauna jėgų ir išauga, todėl kad tu duodi tam energijos. Todėl tavo našta tokia sunki, o tavo nugara taip pavargo…

– Išeina, aš turiu nesirūpinti sūnumi?! Ir tai sakai man tu, Viešpatie?

– Rūpintis – kiek tik nori. Bet štai nerimauti tau nereikia. Juk aš irgi juo rūpinuosi. Leisk ir man atlikti savo darbą. Tiesiog netrukdyk man! Bet tai, kaip aš suprantu, tikėjimo klausimas…

You cannot copy content of this page