Vienišas anglas įsivaikino 4 ypatingus vaikus ir papasakojo, ką iš tiesų reiškia būti tėčiu

Bendžaminui Karpenteriui 35 metai. Jis gyvena Anglijoje nedideliame Hadersfildo miestelyje, turinčiame apie 170 tūkstančių gyventojų. Mieste jį visi žino kaip žmogų su didžiule širdimi.

Pats Benas nemato nieko išskirtinio tame, ką jis daro. Tiesiog jis mėgsta būti tėčiu. Šis suvokimas jam atėjo 21 metų amžiuje. Tada jis buvo visiškai jaunas, bet tvirtai žinojo, kame jo paskirtis ir tikslas.

Tuo metu Benas dirbo specialioje įstaigoje suaugusiems ir vaikams su negalia. Jis jau turėjo patirties sudėtingų pacientų priežiūroje ir sąmoningą požiūrį į gyvenimą. Ir visgi jis suprato: to nepakanka, kad spec.tarnybos patikėtų jam vaiką.

Tam, kad įtikintų valdžią leisti jam tapti tėčiu, reikėjo 3 metų. Galų gale į vaikiną ėmė žiūrėti rimtai, juk jis turėjo geros patirties ir žinojo, kaip pasirūpinti ypatingu vaiku. Taip jis tapo jaunu berniuko, vardu Džekas, tėčiu. Dabar Džekui 11 metų. Jam autizmas.

Nuo tada praėjo dešimtis metų, ir dabar Karpenterių šeima susideda iš 5 žmonių. Benas turi 2 dukteris: Rubei 8 metai, ji turi judėjimo aparato problemų, jos sesei Lili sukako 6 metai,mergaitė kurčia. Džozefui 3 metai, jis turi Dauno sindromą.

Bendžaminas gyvena su savo mama, kuri padeda jam rūpintis vaikais. Taipogi didelį palaikymą jam teikia draugai.
Dabar Karpenteris dirba globos organizacijoje ir konsultuoja norinčius įsivaikinti.

Kai kurie žmonės nesupranta Beno, negali priimti to, kad vyras gali tapti geru įtėviu tokiam vaikų skaičiui. „Man vienodai, ką jie galvoja, – sako Benas. – Tiesiog jei nepažįsta manęs. Tai mano vaikai, juose mano įpročiai, ir tegu juose ne mano kraujas, bet koks kieno reikalas? Bet kas gali tapti tėvu, bet štai ne kiekvienas gali būti tėčiu“.

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.