Viršininkas nusprendė, kad mes esame jo baudžiauninkai, todėl mus galima užkrauti savo asmeniniais reikalais

Nežinau, iš kokių filmų viršininkas prisirinko šių keistų fantazijų, bet jis atėjo pas mus tvirtai įsitikinęs, kad mes ne kompanijos darbuotojai, o jo asmeniniai baudžiauninkai, todėl ir joti ant mūsų galima be jokios gėdos. Be to, joti ne darbe, o savo asmeniniais reikalais. Lyg mes sėdėtume ir nosį krapštytume, ir daugiau neturėtume ką veikti.

Kaip supratau, viršininkas persikėlė į mūsų miestą neseniai, todėl dabar jis užsiima buto remontu. Na, kaip jis. Viršininkas į tai įkinkė visus.
Ne, mes neklijuojame tapetų pas jį, tačiau darbo metu jis, pavyzdžiui, gali kažką išsiųsti priimti statybinių medžiagų.

Iš pradžių mes netgi žvelgėme supratingai. Visgi naujas žmogus mieste, o ir iškart pradėti karjerą nuo nuolatinių atsiprašinėjimų – ne pati geriausia idėja.

Vienas bendradarbis savo mašina važiavo kažko paimti iš statybinių prekių parduotuvės, kita pasitiko siuntinį prie laiptinės, trečia sėdėjo, ieškojo internete santechnikų paslaugų, skambino ir aiškinosi, kas kiek kainuos.

Įdomiausia, kad žmonės, bėgiojantys jo pavedimais, nebuvo atleisti nuo tarnybinių įsipareigojimų. Tai yra, galėjo sugaišti pusę darbo dienos šefo reikalams, o paskui gauti velnių, kad kažkur kažko nespėjo padaryti, ir tekdavo pasilikti po darbo valandų visokiems užbaiginėjimams.

Dabar kolektyvas jau suprato, kad viršininkui reikia ne pagalbos, o nemokamos vergijos, todėl ėmė atsisakinėti jam padėti, teisindamiesi, kad yra daug darbo.

Tada viršininkas ėmė smulkiai keršyti tiems, kurie atsisakė pildyti jo asmenines užgaidas. Tai „pames“ jau suderintus popierius, tai „pamirš“ kažkam atrašyti darbo reikalais, tai atšauks anksčiau suderintą išeiginę.

Visi jau suprato, kad kaip žmogus jis visiškas ****, bet vis tiek daugiau niekas nesiruošia spręsti jo buitinių klausimų, žinodami, kaip jis elgiasi.

Nors ne, nusisuko ne visi. Yra pas mus viena idėjinė, kuri ir kavos jam laksto, ir bilietus užsakinėja. Jei paprašytų kojines išskalbti, turbūt eitų ir išskalbtų.

Kad mums visiems pademonstruotų, kaip elgiasi su savo „padėjėjais“ , viršininkas nuo jos nuėmė beveik visas darbines užduotis, išmėtęs po visą skyrių, lyg mums savų darbų maža.

Štai ir man atskriejo užduotis, tačiau aš jos atsisakiau, kadangi ji neįeina į mano pareigų sąrašą. Jei viršininkas spaus, eisiu rašyti skundo, nes užkniso.

Nežinau, kur jis anksčiau dirbo, bet maždaug suprantu, kodėl jį atleido.