Visi manė, kad mes esame tobula pora. Tik aš viena žinojau, kas iš tiesų vyksta už uždarų durų

Nuotraukose — šypsenos, harmonija. Jis vilkėjo marškinius, aš su lengvu makiažu ir ranka ant jo peties. Nieks nebūtų pasakęs, kad tarp mūsų jau seniai nėra net įprasto «kaip gyveni?».
Priimdavome svečius, eidavome į šeimos šventes, sekmadieniais pasivaikščiodavome parke. Jis laikė mane už rankos — tačiau tik tada, kai kas nors žiūrėjo. O namie — tyla. Sunki, tiršta, kaip antklodė, užmesta ant visko, apie ką nebyla.

Jis nerėkė. Niekada nesudavė. Neapgaudinėjo — bent jau aš apie tai nežinojau. Bet žiūrėjo kiaurai mane, lyg manęs net nebūtų. Metus praleidau šalia žmogaus, kuriam buvo visiškai nesvarbu, ar man skauda galvą, ar aš miegojau, ar apskritai esu gyva.

Sunkiausia buvo vakarais. Jis sėsdavo su laikraščiu ar įsijungdavo televizorių. Bandydavau pradėti pokalbį, paklausti, ar valgys vakarienę. Atsakydavo trumpai: «Nesijaučiu alkanas» ar «Tyliau, žiūriu rungtynes». O tada nesikalbėdavo iki ryto.
Kartais pagalvodavau, kad gal būtų geriau, jei jis išduotų. Tuomet turėčiau priežastį pasitraukti. Bet taip — buvau santykių kalinė, kuriuose nėra į ką įsikibti, kad galėčiau pasakyti: «Štai! Matote?! Todėl aš išeinu!»

Iš išorės — tobula pora. Viduje — tušti kambariai, kur niekas neapkabina, neklausia, nelaukia.
Ir vieną dieną pabudau su vienintele mintimi: jei nieko nepakeisiu — mirsiu. Ne kūnu. Siela. Amžinai.

Pradėjau nuo mažų dalykų — nustojau apsimetinėti. Nebežengiau kartu pasidažiusi. Nebedėjau suknelių, kai ateidavo svečiai. Nebešypsodavau, kai kas nors sakydavo: «Kokia jūsų šeima tvirta». Neatsakinėdavau: «Taip, mes tiek metų kartu ir vis dar mylime vienas kitą». Tiesiog tylėjau. Ir ši tyla sakė daugiau, nei visi mano žodžiai per pastaruosius metus.

Jis pastebėjo pokyčius ne iš karto. Tik po kelių savaičių, kai pirmą kartą pamatė neišlygintus marškinius. Kai nepaviriau pietų. Kai nepaklausiau, kada jis grįš.
Jis pakėlė akis nuo laikraščio ir su lengva šypsena paklausė:
– Ar kas nors atsitiko?
– Ne. Jau kelerius metus nieko nevyksta, – atsakiau su šaltumu.

Jis tyliai sugrįžo prie skaitymo, tarsi būtų girdėjęs tik triukšmą. Bet kažkas pasikeitė. Liautasi būti fonu. Tapau pastebima — bent jau dėl savo šaltumo.

Vakarais sėsdavau prie stalo su arbatos puodeliu ir rašydavau mintis. Nusipirkau storą sąsiuvinį ir įrašydavau viską: kas skauda, ko trūksta, ką prisimenu iš tų laikų, kai dar juokėmės. Tada uždarydavau ją ir padėdavo ant lentynos. Tai buvo mano erdvė. Vienintelė vieta, kur mane tikrai išgirsdavo.

Pradėjau lankyti terapiją. Norėjau suprasti, kodėl tiek metų taikausi su gyvenimu emocinėje dykumoje. Pirmojoje sesijoje psichologė paklausė:
– Ko dabar norėtumėt?
Aš pasimečiau. Niekas manęs to neklausė jau daugelį metų. Ir tikrai — ne jis.

Pradėjau atsiverti akims. Į save. Į savo norus, baimes, svajones. Supratau, kad nenoriu skyrybų dėl išdavystės, smurto ar skandalo. Noriu išeiti, nes manęs nebėra šiuose santykiuose. Nes nebegaliu apsimetinėti, kad gyvenu.

Kai vėl bandžiau su juo pasikalbėti, jis šyptelėjo:
– Žiūrėjai per daug savo moteriškų laidų. Gyvenimas — ne pasaka.
– Taip, – atsakiau ramiai. – Bet tai nereiškia, kad turėčiau būti baldu.

Jis pirmą kartą po daugelio metų pažvelgė į mane ne abejingai, bet su nuostaba. Kaip būtų pamatęs moterį, o ne dalį interjero.
Bet aš jau buvau tolima. Galbūt fiziškai — tame pačiame name, prie to paties stalo. Bet viduje — vis tolstantis nuo jo ir vis artėjantis prie savęs.

Sekmadienio rytą pasakiau, kad išeinu. Jis, kaip visada, sėdėjo prie stalo, valgė kiaušinį ir skaitė laikraštį. O aš jau buvau pasirengusi — lagaminas stovėjo prie durų.
– Man reikia erdvės, – tyliai ištariau. – Išsinuomojau butą trims mėnesiams.
Jis neskubėdamas sureagavo. Nuleido laikraštį, pažvelgė į mane be emocijų:
– Tu perkeli. Juk nieko blogo nevyksta.
– Būtent. Nieko. Ir tai baisiausia.

Apsivilkau paltą, paėmiau krepšį. Uždarydama duris girdėjau, kaip jis padėjo puodelį ant stalo. Be žodžio, be atsisveikinimo. Lygiai taip pat, kaip visus šiuos metus.

Naujasis butas buvo mažas, bet kvepėjo šviežia dažais ir pradžia. Pirmosiomis dienomis ilgai neužmigau — ne iš nerimo, bet dėl nepažįstamos tylos, kuri nežalojo.
Pradėjau gyventi savo ritmu. Atsikeldavau, kada norėjau. Skaičiau knygas, kurioms anksčiau nebūdavo laiko. Lankiausi jogose. Rašiau. Kvėpavau.

Po dviejų savaičių jis atsiuntė žinutę:
«Gal atvyksi pietų? Pasikalbėkime. Gal vis dar galima kažką pataisyti».
Ilgai žiūrėjau į ekraną. Iš pradžių nieko nejutau. O tada atėjo mintis: gal verta duoti šansą? Gal pagaliau mane išgirdo?
Tačiau po to atėjo kita mintis. Skaudi, bet sąžininga:
Didžiausias įšūkis — pasitraukti ne nuo žmogaus, o nuo iliuzijos, kad kada nors viskas taps geriau.

O ar jūs galėtumėte išeiti, jei skausmas — nematomas niekam, tik jums? 💔