Tetulė demonstratyviai pasiėmė ligotą močiutę pas save, o po 4 mėnesių atidavė ją į slaugos namus

Prisimenu, su kokiu skandalu tetulė, tikra mamos sesuo, pasiėmė pas save ligotą močiutę. Ko ji tik mums neprikalbėjo.

Ji pasakė tiek ceremoningų kalbų, kad nors citatų rinkinį rašyk, o paskui jos iškalbą aukse iškalk. Labai jau tetulė pasistengė.
Kaip ji tik ant mūsų nevarė. Tačiau viskas susivedė į tai, kad mes, tokios bjaurybės, norime vargšę neįgalią senutę įgrūsti į durnyną, o ji, visa tokia gera ir pūkuota, to neleis.

– Aš neleisiu, kad mano mama nugyventų savo dienas kažkokioje prieglaudoje!

Aš, skirtingai nuo jūsų, sąžinę turiu! – šaukė ji ant mamos.

Tetulės riksmus girdėjo visa laiptinė. Man atrodo, kad ji specialiai taip padirbėjo balso stygomis, kad jau tikrai visi suprastų, kad mano mama bloga, o tetulė labai gera.

Su močiute iš tikrųjų buvo bėda. Jos problemos prasidėjo po insulto. Ji pradėjo viską pamiršti, painiotis, tapo labai verksminga, o jos poelgiai pasidarė neprognozuojami.

Kol tai buvo nedažnai, su tuo galima buvo kažkaip kovoti, bet kuo toliau, tuo blogiau darėsi. Viskas galėjo baigtis labai negerai.

Kartą grįžome namo, o pas mus visuose kambariuose šviesa įjungta, iš visų čiaupų vanduo plūsta, dujos atsuktos. Gerai, kad tai nutiko vos prieš mums grįžtant, o tai viskas galėjo baigtis labai tragiškai.

Dar kartą parodėme gydytojui močiutę, atlikome tyrimus, tačiau daktarai neturėjo kuo mus pradžiuginti. Mums pasakė, kad jos būklė tik blogės. Preparatai gali šiek tiek pristabdyti procesą, tačiau visiškai jo nutraukti nepavyks.

Tada šeimos posėdyje ėmėme svarstyti, ką daryti toliau. Močiutę mes mylime, pergyvename dėl jos, tačiau ji nebegali savimi pasirūpinti, o mes negalime kiaurą parą būti šalia.

Ėmėme ieškoti slaugos namų, kur būtų galima ją apgyvendinti. Iškart pasakysiu, ieškojome tokių, kad jai ten būtų komfortiška, nebuvo planų išgrūsti jos bet kur.

Apie šiuos planus sužinojo mamos sesuo, kuri gyvena kitame mieste. Ji žinojo apie močiutės savijautą, kad ji turi problemų su sąmone, bet tik dūsavo ir aikčiojo.

Bet kai tik ji sužinojo, kad užėjo kalba apie močiutės apgyvendinimą slaugos namuose, tuoj pat atlėkė gelbėti jos iš mūsų nevykusių rankų.
Kaip čia taip, prie gyvų vaikų močiutė pus internate, kaip mes išvis turime sąžinės apie tai pagalvoti.

Žodžiu, pasiėmė močiutę pas save, apipylusi mus pamazgomis nuo galvos iki kojų. Tačiau praėjo 4 mėnesiai, kai išsivežė močiutę ir mes staiga sužinojome, kad tetulė atidavė močiutę į slaugos namus, nes negalėjo jos prižiūrėti.

O kiek skambių žodžių buvo ištarta! Kiek patoso buvo kalbose! Juk tu turi sąžinės, kaip tu tikrą motiną atidavei į „prieglaudą“?

Man labai norėjosi paskambinti tetulei ir užduoti šį klausimą, tačiau ji apdairiai nekelia ragelio. Turbūt supranta, kad tąkart perlenkė lazdą, o atsiprašyti ir prisipažinti buvus neteisia išdidumas neleidžia.