Viskas mūsų šeimoje su vyru klostėsi puikiai, kol pas mus į svečius neatvyko jo vaikystės draugas. Būtent tada ir sužinojau, kas yra tikroji meilė

Ilgai galvojau ir dvejojau, prieš nuspręsdama pasidalyti šia istorija. Bet jėgų daugiau nebeturiu, niekam iš pažįstamų negaliu to papasakoti!

Esu ištekėjusi jau 15 metų, mes su Audriumi auginame tris vaikus. Audrius yra pats rūpestingiausias vyras ir tėtis planetoje, daugelio moterų svajonė.

Per tiek metų mūsų santuokiniame gyvenime jis nė kiek nepasikeitė, taip pat beprotiškai mane myli, rūpinasi, yra mandagus ir dėmesingas, darbštus. Trumpai tariant, man pasisekė laimėti laimingą bilietą, visada maniau, kad esu labai laiminga.

Viskas pasikeitė prieš metus, kai į mūsų miestą atvyko geriausias Audriaus vaikystės draugas. Iki tol aš asmeniškai su Mykolu nebuvau susitikusi, bet vyras visada su juo palaikė ryšį. O štai jis persikėlė čia dėl darbo ir tapo dažnu svečiu mūsų namuose.

Man sunku perteikti emocijas, kurias pajutau per pirmąjį susitikimą. Širdis pradėjo smarkiai plakti, tapo karšta ir nepatogu, kojos tiesiog linko, o jis toliau į mane įdėmiai žiūrėjo.

Pusę metų mes ignoravome savo jausmus, laikėmės atstumo, bet prieš kelis mėnesius Mykolas man viską prisipažino.

Jis manęs laukė prie namų, pakvietė į šoną ir pasakė:

Alina, aš žinau, kad tai beprotybė, bet mane traukia prie tavęs taip pat stipriai, kaip ir tave prie manęs. Aš daugiau nebegaliu tylėti. Noriu, kad būtume kartu! Tau spręsti…

Parėjau į namus ir tik tada man užteko drąsos prisipažinti sau pačiai. Tokius jausmus vyrui niekada gyvenime nejaučiau. Jau praėjo du mėnesiai, tarp manęs ir Mykolo nieko nebuvo. Jis kantriai laukia mano sprendimo, labai kilniai ir ramiai.

O aš nežinau, ką daryti. Vienoje pusėje idealus vyras ir šeimos idilė, o kitoje – meilė… Ir ką man daryti?