Viskas prasidėjo nekaltu pokalbiu prie kavos… o dabar bijau pasakyti tiesą geriausiam draugui

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tai nutiks man. Kad sulaukęs šešiasdešimt penkerių, vėl jausiu tą jausmą — tokį stiprų, svaiginantį, kuris išmuša žemę iš po kojų ir verčia širdį plakti kaip paauglystėje. Bet nutiko. Ir dabar aš nežinau, kaip apie tai pasakyti savo geriausiam draugui.

Jo dukrą pažįstu nuo tada, kai ji dar vaikščiojo su kasytėmis ir nešiojosi lėlę po pažastimi. Mačiau, kaip ji užaugo, kaip tapo išsilavinusia, protinga, šviesiomis akimis moterimi. Bet vis tiek — ji buvo jo dukra. O dabar ji — moteris, su kuria aš slapta susitikinėju jau beveik du mėnesius.

Viskas prasidėjo netikėtai. Susitikome po daugelio metų per jos tėvo jubiliejų. Ji atėjo viena, kalbėjome visą vakarą, lyg būtume seni bičiuliai. Jos juokas, žvilgsnis, kažkoks ypatingas švytėjimas privertė mane jaustis… gyvu. O po kelių dienų ji pati parašė. Iš pradžių maniau, kad tai tiesiog smalsumas, žaidimas, bet mūsų pokalbiai tapo vis atviresni, ilgesni. Vieną vakarą ji atvažiavo su vynu, pasakė: „Man patinka su tavimi būti. Kodėl turėčiau to gėdytis?“

Aš bandžiau atsitraukti. Bandžiau įtikinti save, kad tai beprotybė. Kad ji verta kažko jauno, lengvo, ne manęs su mano pilkais plaukais ir nuovargiu akyse. Bet ji nepasitraukė. Ji sakė, kad pagaliau jaučiasi suprasta. Kad niekas jos taip dėmesingai neklausė. Kad su manimi jai ramu.

Dabar mes slapstomės. Susitinkame anksti rytais arba vėlai vakare, tarsi būtume paaugliai, slepiantys pirmą meilę. Net kavos išgerti kartu bijome viešai. O man vis sunkiau apsimesti, kad tarp mūsų nieko nėra, kai žiūriu savo draugui į akis. Jis vis dar vadina mane broliu, kviečia žvejoti, o aš kiekvieną kartą vos sulaikau kvėpavimą, kad neišsprūstų tiesa.

Kartais galvoju — o kas, jei jis sužinotų? Ar jis manytų, kad išdaviau jį kaip draugą? Kad pasinaudojau pasitikėjimu? O gal… gal jis suprastų, kad meilė ateina be taisyklių, be amžiaus ir be leidimų?

Jaučiu kaltę, bet kartu ir dėkingumą likimui. Po daugelio vienišų metų aš vėl galiu jausti — tikrą, gilią, nuoširdžią meilę. Ir nors nežinau, kur tai nuves, bijau tik vieno — prarasti viską, jei prabilsiu.

O jūs? Ką darytumėte mano vietoje — pasakytumėte tiesą draugui, rizikuodami draugyste, ar tylėtumėte, saugodami meilę, kuri neturėjo teisės įvykti?..