Vyras išėjo miegoti į svečių kambarį, neva dėl mano „knarkimo“. O po kelių dienų supratau, kad jis man tiesiog melavo…

Mes su vyru, kaip ir dauguma porų, kiekvieną naktį miegojome vienoje lovoje. Iki vieną dieną jis neišėjo į svečių kambarį ir neišsiteisinęs, kad jam reikia geriau išsimiegoti. “Brangioji, aš tave myliu, bet tu labai garsiai knarksi. Man reikia normalaus miego.”

Pagalvojau, kad tai bus tik kelias naktis, bet jis niekada nesugrįžo. Išbandžiau nosies purškalus, šiltą arbatą prieš miegą, viską, ką pataria tokiais atvejais, bet niekas nepasikeitė. Tik guosdavo mane sakydamas, kad taip būna, nesuk sau galvos, jam tik reikia poilsio. O tada padėtis tapo dar keistesnė.

Jis užrakino svečių kambario duris, perkėlė ten savo įrenginius ir pradėjo naudotis atskiru vonios kambariu. Iš esmės, jis ten gyveno. Jau beveik patikėjau, kad su manimi tikrai kažkas negerai ir ruošiausi užsirašyti pas gydytoją.

Padėjau mažą diktofoną šalia lovos, kad suprasčiau, kiek viskas blogai. Ryte įjungiau įrašą ir išgirdau kelias valandas tylos. Knarkimo išvis nebuvo. Ir tada mano galvoje klikėjau: jeigu reikalas ne manyje, tai kam jam šis spektaklis. Prisimenu, kad mes turime atsarginius raktus.

Tą pačią naktį, apie antrą, priėjau prie svečių kambario durų. Iš vidaus nebuvo girdėti jokio garso, bet pro duris prasiskverbė šviesa. Įkišau raktą ir atidariau. O tai, ką pamačiau, mane tiesiog paralizavo…

Vyras sėdėjo svečių kambaryje apsuptas popierių. Visur — ant lovos, ant grindų, ant stalo — voliojosi dokumentai, sąskaitos, laiškai. Nešiojamasis kompiuteris buvo atidarytas, ekrane buvo lentelės su skaičiais.

Jis pakėlė galvą, pamatė mane tarpduryje. Išbalo. Greitai pradėjo rinkti popierius, slėpti.

Paklausiau — kas vyksta? Kodėl esi čia su dokumentais vidury nakties?

Jis tyli, nusisuka.

Priėjau arčiau, paėmiau vieną lapą nuo stalo. Ligoninės sąskaita. Jo vardu. Diagnostika — onkologija. Data — prieš tris mėnesius.

Paėmiau kitą lapą. Tyrimų rezultatai. Dar vienas — siuntimas chemoterapijai.

Žiūrėjau į tuos popierius ir nesupratau. Vyras serga vėžiu. Tris mėnesius. O aš nežinojau.

Paklausiau drebėdama balsu — tu sergi? Tris mėnesius? Kodėl tylėjai?

Jis atsisėdo lovos kraštu ir nuleido galvą. Tyliai pasakė — nenorėjau tavęs gąsdinti. Maniau, susitvarkysiu pats.

Susitvarkysi pats? Su vėžiu?

Jis pasakojo. Prieš tris mėnesius diagnozavo naviką. Gydytojai pasakė — gydymas ilgalaikis, sunkus. Chemoterapija, apšvitinimas, operacija gali būti reikalinga.

Pradėjo gydymą. Važiavo į procedūras, kol aš buvau darbe. Slėpė šalutinius poveikius. Sakė, kad pavargęs, kad peršalo, kad prastai miegojo.

Paklausiau — o knarkimas? Svečių kambarys?

Jis paaiškino. Po chemoterapijos jam naktimis būdavo prasta. Pykinimas, silpnumas, skausmas. Negalėjo miegoti. Keldavosi, vaikščiodavo, vartodavo vaistus. Nenorėjo, kad aš tai matyčiau.

Sugalvojo apie knarkimą. Persikėlė į svečių kambarį, kad aš nepamatyčiau, kaip jam blogai. Užrakino duris, kad aš naktimis neateitų. Leidžia ten naktis vienas — su skausmu, tabletėmis, baime.

Aš klausiau ir negalėjau patikėti. Tris mėnesius vyras kovėsi su vėžiu vienas. Gretimame kambaryje. Slėpė nuo manęs.

Paklausiau — kodėl? Kodėl nesakei?

Jis pažiūrėjo į mane pavargusiomis akimis. Pasakė — nenorėjau, kad tu nerimautum. Tu ir taip daug dirbi, pavargsti. Maniau, pasveiksiu, tada pasakysiu.

O jei nepasveiksi? Numirsi čia vienas, o aš pagalvosiu, kad tu dėl knarkimo pabėgai?

Jis tylėjo.

Aš atsisėdau šalia jo ant lovos. Paimiau jo ranką. Ji buvo šalta, liesa. Tik dabar pastebėjau — jis numetė svorį. Veido veidas sušukęs, akys įkritusios.

Kaip aš nemačiau? Kaip praleidau?

Todėl kad jis slėpė. Nešiojo plačius drabužius, kad niekas nepastebėtų svorio numetimo. Sakydavo, kad valgė darbe, kai atsisakė vakarienės. Patikėjo nuovargį, kai buvo silpnas.

Paklausiau — ką sako gydytojai? Prognozė?

Jis parodė man dokumentus. Navikas reaguoja į gydymą. Yra galimybė. Bet priešakyje dar mėnesiai chemoterapijos, po to operacija.

Pasakiau — aš būsiu šalia. Per kiekvieną procedūrą. Kiekvieną dieną. Tu nesi vienas.

Jis pradėjo prieštarauti — nereikia, tu dirbi, turi reikalų.

Pasakiau tvirtai — nieko svarbesnio už tave nėra. Rytoj einu atostogų. Važiuoju su tavimi pas gydytojus. Sužinosiu viską. Padėsiu.

Jis pravirko. Pirmą kartą per metus mačiau jo ašaras. Apkabina mane, prisiglaudžia, verkiantį ant peties.

Sušnapštė — aš taip pavargau. Taip bijojau. Vienas. Negalėjau tau pasakyti.

Laikiau jį, glostydavau nugarą. Jautėsi, kaip jis drebėjo.

Kitą dieną nuvažiavome pas onkologą kartu. Gydytojas detaliai paaiškino situaciją. Gydymas vyksta, prognozė atsargi teigiama. Tačiau kelias ilgas.

Aš paėmiau neapmokamą trijų mėnesių atostogą. Važinėjau su vyru į visus procedūras. Sėdėjau šalia, kol infuzijos. Laikiau už rankos, kai buvo blogai. Gaminau lengvą maistą, kurį jis galėjo valgyti. Padėjau, kai buvo silpnas.

Jis daugiau neslėpėsi svečių kambaryje. Mes miegojome kartu. Naktimis, kai jam buvo blogai, aš keldavausi, padėdavau, laikydavau, kol pagerėdavo.

Praėjo aštuoni mėnesiai. Navikas sumažėjo pakankamai operacijai. Padarė. Pašalino. Dar mėnesiai atsigavimo.

Šiandien praėjo metai nuo tos nakties, kai atidariau svečių kambarį. Vyras remisijoje. Gydytojai sako — kol kas viskas gerai, tęsiame stebėjimą.

Mes vėl miegame vienoje lovoje. Knarkimo nėra — jo ir nebuvo. Buvo melas ir baimė.

Kartais galvoju — kas būtų, jei nebūčiau padėjusi diktofono? Jei būčiau patikėjusi knarkimu, užsiregistravusi pas gydytoją, gydžius neesamą problemą?

Vyras toliau kentėtų vienas. Galbūt neištemptų tiek. Pasiduotų. Mirtų tame svečių kambaryje, o aš sužinotumėte per vėlai.

Visai neseniai jo paklausiau — kodėl taip ilgai slėpei?

Atsakė — bijojau tapti našta. Bijojau, kad tu pavargsi nuo sergančio vyro. Norėjau apsaugoti tave nuo skausmo.

Pasakiau — apsaugodamas mane, vos netekai manęs visam laikui. Mes šeima. Liga — mūsų bendra. Ne tavo viena.

Jis linktelėjo. Apkabino. Daugiau neslepia, kai blogai. Kalba. Mes susidorojame kartu.

Tas kambarys — buvęs svečių — dabar tuščias. Neįeiname ten. Per daug prisiminimų apie naktis, kai jis buvo ten vienas, per skausmą, baimę.

Galbūt kada nors remontuosime, paversime į kabinetą ar kažką kita. Bet kol kas nesame pasiruošę.