Vyras metė mane su vaikais ir išėjo. Grįžo po 12 metų ir pasakė man tai, nuo ko plaukai pasišiaušė

Su vyru susirašėme iškart po universiteto. Pagimdžiau jam du sūnus, dabar jie jau suaugę vyrai, kiekvienas turi šeimą. Tik kai vaikai buvo maži, ėmiau pastebėti, kad vyras ėmė dairytis į kitas moteris. Vėliau supratau, kad jis tokios natūros žmogus, nepraleis nė vieno sijono.

Kai vaikai užaugo ir patys baigė universitetą, su vyru tapome visiškai svetimi vienas kitam. Toliau kentėjau jo nuotykius tik dėl vaikų, kad jų netraumuočiau. Bet kai jie suaugo, supratau, kad manęs niekas nelaiko. Tiesiai pasiūliau vyrui skirtis.

Pasidalijome butą ir išsivažinėjome. Ramiai gyvenau savo vienatvėje. Vyrą kartais prisimindavau; visgi šitiek metų kartu pragyvenome. Tačiau buvo apmaudu, kad net per šventes jis manęs neprisimindavo, neskambino, nerašė.

Tik su sūnumis kažkaip ryšį palaikydavo. Tačiau vaikai suprato, kad manęs su juo niekas nesieja, todėl tėvo temos stengėsi neliesti. Praėjo visi 12 metų ir staiga beldimas į duris. Atidariau ir…

Net kvapą užgniaužė. Ant slenksčio stovėjo vyras. Jis taip suseno per tą laiką. Buvo matyti, kad jam blogai, kad sveikata visai prasta. Minutę mes taip prastovėjome tylėdami, paskui įleidau jį į namus. Iš pradžių pokalbis visai nesimezgė. Buvo tiek neišsakytų žodžių, o dabar nieko negalime pasakyti.

Po antro arbatos puodelio vyras visgi papasakojo apie savo gyvenimą. Prisišlaistė, nusilpo sveikata, eiti nėra kur ir štai pasiūlė man vėl apsigyventi kartu.

Ėmė prašyti atleidimo už visus tuos metus ir visas jaunystes apgaules. Aš net nežinau, ką daryti. Iš vienos pusės, mes 12 metų nebendravome, jis nė neskambino, nesidomėjo manimi. Bet galbūt jis tiesiog nusprendė ir man duoti šansą naujam gyvenimui be praeities…

Iš kitos pusės, jis juk ligotas žmogus ir visai ne svetimas man. Aš su juo pragyvenau geriausius metus, jis mano vaikų tėvas, mano pirma ir paskutinė meilė. Vienareikšmiško atsakymo aš jam kol kas nedaviau; pasakiau, kad pagalvosiu. Dabar svarstau visus minusus ir pliusus.