Sutvarkiau namus, pasipuošiau, padengiau stalą savo 60-ojo gimtadienio proga, bet niekas taip ir neatėjo. Bet juk iki paskutinės akimirkos laukiau, kad dukra su žentu atvyks

Kai Dianai buvo šešeri, mano žmonos nebeliko. Atrodo, nuo tos dienos aš pats nustojau gyventi dėl savęs. Per laidotuves stovėjau prie karsto ir mintyse kartojau tik vieną pažadą: kad mūsų dukrai niekada netrūks meilės, rūpesčio ir namų. Pažadėjau žmonai, kad mylėsiu Dianą už mus abu. Ir aš iš tikrųjų stengiausi laikytis to pažado kiekvieną savo gyvenimo dieną.

Nebuvo lengva vienam auginti vaiką. Dienomis dirbau, vakarais tvarkiausi namuose, gaminau, skalbiau, lyginau, padėjau ruošti pamokas. Naktimis kartais sėdėdavau virtuvėje ir tiesiog žiūrėdavau į vieną tašką, nes atrodė, kad nuo nuovargio nebejausiu nei rankų, nei kojų. Bet ryte vėl atsikeldavau ir eidavau pirmyn. Dėl Dianos. Tik dėl jos.

Mano mergaitė augo protinga ir gera. Ji anksti suprato, kad namuose mūsų tik du, todėl niekada nebuvo išlepusi ar kaprizinga. Grįždavusi iš mokyklos apkabindavo mane, paklausdavo, kaip sekėsi darbe, padėdavo sutvarkyti stalą. Vėliau išmoko gaminti taip, kaip jos mama. Kartais paragavęs jos išvirtos sriubos ar pyrago net sustingdavau, nes atrodydavo, kad trumpam į namus vėl sugrįžo mano žmona. Tada nusisukdavau prie lango, kad dukra nepamatytų, kaip man sudrėko akys.

Laikas bėgo. Diana užaugo, įstojo į universitetą. Taip, jos pažymiai jau nebuvo tokie puikūs kaip mokykloje, bet aš ir nepriekaištavau. Mačiau, kaip ji stengiasi. Ji ne tik mokėsi, bet ir dirbo, kad būtų lengviau. Vis tiek rasdavo laiko paskambinti man dienos metu, paklausti, ar pavalgiau, ar laiku išgėriau vaistus nuo spaudimo. Tokiais momentais jaučiausi laimingas. Atrodė, kad viską dariau ne veltui.

Paskui jos gyvenime atsirado Mantas. Pirmą kartą jį pamatęs stengiausi būti atviras. Juk supratau, kad dukra užaugo ir ateis metas, kai šalia jos atsiras kitas žmogus. Jis man pasirodė mandagus, ramus, kalbėjo gražiai, šypsojosi. O kai jie pasakė, kad ketina tuoktis, aš nuoširdžiai apsidžiaugiau. Dar labiau apsidžiaugiau, kai po vestuvių jie pasiūlė gyventi kartu su manimi. Galvojau, kaip gerai. Namuose vėl bus gyvybės, juoko, gal net anūkų kada nors sulauksiu. Man atrodė, kad senatvėje nebūsiu vienas.

Bet būtent po vestuvių viskas ir ėmė griūti.

Ne iš karto. Pirmiausia tai buvo smulkmenos. Keistas žento tonas. Jo nepatenkintas žvilgsnis, kai paprašydavau nepalikti puodelio ant stalo ar uždaryti vartelius. Paskui atsirado šiurkštūs žodžiai. Dar vėliau – atviri įžeidinėjimai. Jis ėmė kalbėti su manimi taip, lyg aš būčiau ne šio namo šeimininkas, o kažkoks nereikalingas senis, kuris tik trukdo gyventi. Kartais pakeldavo balsą prie pat dukros akių, ir man būdavo ne tiek skaudu dėl savęs, kiek dėl to, kad ji visa tai girdi.

Aš ilgai tylėjau. Labai ilgai. Nenorėjau kelti konfliktų, nenorėjau statyti dukros į padėtį, kai jai reikėtų rinktis tarp manęs ir vyro. Vis guodžiau save, kad gal jis jaunas, karštakošis, gal priprast reikia. Bet su laiku jo elgesys tik blogėjo. Jis jau nebeslėpė, kad mano buvimas jam nemalonus. Ir aš pirmą kartą gyvenime pajutau, kad savuose namuose galiu pasijusti svetimas.

Kai dukra pasiūlė parduoti mūsų namą užmiestyje ir nusipirkti didelį butą sostinėje, iš karto supratau, kad tai rimtas žingsnis. Namas buvo visas mano gyvenimas. Ten kiekvienas kampas priminė žmoną, ten augo Diana, ten prabėgo mano geriausi ir sunkiausi metai. Bet dėl dukros būčiau sutikęs ir su tuo. Tik iškėliau vieną sąlygą: butas turi būti registruotas mano vardu.

Aš nesakiau to iš pykčio ar gobšumo. Tiesiog bijojau. Bijojau likti senatvėje niekam nereikalingas ir išmestas į gatvę. Tą akimirką jau buvau per daug matęs žento veide, kad galėčiau apsimesti nieko nejaučiantis.

– Man reikia bent šiokios tokios garantijos, – pasakiau ramiai. – Manęs nebeliks, butas liks jums. Darysite su juo, ką norėsite. Bet kol gyvas, turiu žinoti, kad turėsiu kur grįžti.

Mantas įsiuto taip, tarsi būčiau jį mirtinai įžeidęs. Jis šaukė, kad aš juo nepasitikiu, kad esu senas savanaudis, kad gadinu jiems gyvenimą. Dukra iš pradžių tylėjo, o paskui ir ji stojo jo pusėn. Tą dieną mano širdyje kažkas įtrūko. Ne dėl buto. Dėl to, kad mano pačios užauginta mergaitė žiūrėjo į mane svetimomis akimis.

Jie susikrovė daiktus ir po dviejų dienų išvažiavo į miestą. Taip greitai, taip šaltai, lyg būtų tik seniai laukę progos išeiti. Aš stovėjau kieme ir žiūrėjau į užsiveriančius vartus. Man atrodė, kad kartu su jų mašina išvažiuoja visas mano gyvenimo garsas, visas namų jaukumas, visa prasmė.

Po to Diana beveik nustojo apie mane prisiminti. Skambučiai tapo reti. Žinutės trumpos. Jokio klausimo, kaip laikausi. Jokio noro atvažiuoti. Bet giliai širdyje vis tiek tikėjau, kad viskas dar gali pasikeisti. Juk ji mano dukra. Juk aš ją auginau ne tam, kad svetimas žmogus visiškai ištrintų iš jos širdies tėvą.

Ir štai atėjo mano gimtadienis. Ne šiaip gimtadienis, o jubiliejus – šešiasdešimt metų. Kažkodėl buvau tikras, kad tą dieną ji tikrai atvažiuos. Galvojau, gal specialiai nieko nesako, nes ruošia staigmeną. Nuo ryto tvarkiausi namus taip, lyg laukčiau paties brangiausio svečio pasaulyje. Nuvaliau dulkes nuo kiekvienos lentynos. Išlyginau staltiesę. Ištraukiau geriausius indus, kuriuos saugojome dar su žmona ypatingoms progoms.

Pagaminau viską, ką Diana labiausiai mėgo nuo vaikystės. Keptus kotletus, bulvių košę su daug sviesto, jos mėgstamas salotas, obuolių pyragą pagal žmonos receptą. Net kelis kartus ragavau, ar tikrai viskas skanu, nes norėjau, kad dukra įėjusi pasakytų kaip anksčiau: “Tėti, pas tave visada skaniausia.”

Pats taip pat pasipuošiau. Apsivilkau baltus marškinius, kuriuos taupiau ypatingai progai. Nusiskutau. Net ilgiau nei įprasta stovėjau prie veidrodžio, norėdamas atrodyti tvarkingai. Lyg dukrai vis dar būtų svarbu, kaip atrodo jos tėtis.

Tada atsisėdau prie stalo ir pradėjau laukti.

Iš pradžių laukiau su džiaugsmu. Klausiausi kiekvieno garso kieme, kiekvieno pravažiuojančio automobilio. Atrodydavo, kad tuoj girgžtels varteliai, pasigirs žingsniai ir jos balsas: “Su gimtadieniu, tėti.” Kartais net atsistodavau ir prieidavau prie lango pasižiūrėti, ar nepasirodė pažįstamas automobilis.

Paskui laukimas ėmė darytis sunkus. Maistas ant stalo vėso. Pyragas jau seniai buvo atšalęs. Kambaryje darėsi tylu taip, kad girdėjau laikrodžio tiksėjimą ir savo paties kvėpavimą. Kelis kartus paėmiau telefoną, norėjau paskambinti pirma, bet nepakėliau rankos. Galvojau, ne, jei myli – pati paskambins. Jei prisimena – pati atvažiuos.

Taip prabėgo visa diena.

Saulei leidžiantis namai atrodė kažkokie tušti ir svetimi. Ant stalo stovėjo nepaliesti patiekalai, kuriuos ruošiau su tokia meile. Vienintelė žvakė ant torto taip ir liko neuždegta. Tada pirmą kartą tą dieną iš tiesų supratau, kad niekas nebeatvažiuos.

Vakare nusivilkau šventinius marškinius, persirengiau senais namų drabužiais ir atsisėdau ant lovos. Atrodė, kad net kūnas pavargo ne nuo darbo, o nuo laukimo. Pažvelgiau į žmonos nuotrauką ant spintelės ir nebeištvėriau. Verkiau kaip vaikas, nors esu suaugęs vyras, jau pražilęs, gyvenimo matęs žmogus. Kalbėjau su ja garsiai, tarsi ji sėdėtų šalia.

– Aš juk viską dariau dėl jos. Visą gyvenimą. Kur aš suklydau?

Nesulaukiau nei beldimo į duris, nei skambučio, nei paprasto “su gimtadieniu”. Nieko. Tik tyla. Tokia sunki, kad spaudė krūtinę.

Tą naktį užmigau pats nesuprasdamas kaip, su ašaromis, su neužgesinta šviesa ir pilnu stalu maisto kitame kambaryje. O ryte, pamatęs visa tai, pajutau dar didesnį skausmą. Atrodė, lyg būčiau ne jubiliejų šventęs, o savo paties vienatvę.

Iki šiol bandau suprasti, ar dukra iš tiesų taip ant manęs supyko, kad net nepajėgė pakelti telefono. O gal jai patogiau gyventi taip, lyg manęs jau nebebūtų. Kartais dar bandau save raminti, kad gal kas nors atsitiko, gal ji susirgo, gal negalėjo. Bet širdis kužda kitką. Jei žmogus nori – jis randa minutę. Jei myli – bent parašo.

Skaudžiausia tai, kad aš vis tiek jos neliaujųs mylėti. Kad ir kaip būtų, ji vis tiek mano vaikas. Mano Diana, kurią nešiojau ant rankų, kurios karštą kaktą glaudžiau, kai ji sirgo, kuriai pyniau kasas ir skaičiau pasakas, nors pats vos laikiausi ant kojų po darbo. Gal tėvo meilė tuo ir baisi – net tada, kai tave skaudina, tu vis tiek lauki.

Pasakykite atvirai, ar galima pateisinti dukrą, kuri taip įsižeidė ant tėvo, kad net neatėjo jo pasveikinti su 60-uoju gimtadieniu, ar po tokio smūgio jūs jau nebelauktumėte ir nebeatleistumėte?