Po įsikišimo į dukters šeimą likau viena – jie su manimi nebendrauja ir neleidžia matytis su anūke…
Apie tai, kad geriau nelįsti su patarimais į kitą šeimą, turbūt žino visi. Žinojau tai ir aš, tačiau, nelaikydama dukters šeimos svetima, nusprendžiau, kad geriau žinau, kaip jai išspręsti problemas su vyru, bet klydau. Po įsikišimo į dukters šeimą likau viena – jie su manimi nebendrauja ir neleidžia matytis su anūke.
Dukrą auginau viena. Pastojau paskutiniame instituto kurse nuo kursioko, kuris iškart atsižegnojo savo tėvystės, o aš ir neverčiau, pasigimdžiau sau, nors buvo labai sunku baigti mokslus ir rašyti diplominį. Tačiau viskas pavyko.
Gimus Aistei, aš visiškai abejingai žvelgiau į asmeninį savo gyvenimą, man visas asmeninis gyvenimas buvo dukra, dėl jos stengiausi padaryti visa, kas įmanoma ir net daugiau, jei neužtekdavo materialinių išteklių, imdavau kreditus, tačiau išsisukdavau ir aprūpindavau Aistę viskuo, kas būtina.
Sunkiausia buvo, kai dukra įstojo studijuoti į valstybės nefinansuojamą vietą. Sumos už mokslus augo kasmet, bet mes su ja praėjome ir šį maratoną. Ir štai, vos tapusi diplomuota specialiste, mano Aistė pareiškė, kad išteka. Naujiena man, žinoma, sukėlė šoką.
Suprasdama, kad sprendimas jau priimtas, neprieštaravau ir netrukus susipažinau su būsimu žentu. Pavydo jausmas jam nesitraukė, nors Armandas pasirodė netgi labai malonus jaunuolis, mandagus ir korektiškas, o aš vis tiek jį iškart priėmiau kaip grėsmę mano bendravimui su dukra. Bet ką daryti, nutaisiusi gerą miną ėmiau ruoštis vestuvėms.
Susipažinusi su svotais, radau gerą kompaniją, mes dažnai susitikdavome, jie kviesdavosi mane pas save.
Pirmieji pora Aistės santuokos metų praėjo visai sėkmingai, bet paskui prasidėjo problemos. Ji niekaip negalėjo pastoti ir vyras pastoviai jai priekaištaudavo, privesdamas ją iki ašarų.
Kartą Aistė net atėjo pas mane nakvoti, Armandas ją tiesiog išvijo iš buto, pataręs nusiraminti pas mamą. Man toks žento poelgis absoliučiai nepriimtinas, Aistė, apimta emocijų, papasakojo apie kitus nesusipratimus, atsigulėme gerokai po vidurnakčio, o ryte dukra nubėgo atgal pas vyrą, nusprendusi, kad toliau jiems viskas bus gerai.
Aistė pagaliau pastojo, bet vyras turbūt jau iš inercijos toliau kabinėjosi prie jos dėl visokiausių smulkmenų.
Po gimdymo praėjus 3 savaitėms, Aistė su anūke atvažiavo pas mane, nes vyras visiškai nepadėjo su vaiku. Aš jas priėmiau be jokių klausimų ir patariau dukrai skirtis. Dviese mes kažkaip išsisuksime su anūkės auginimu. Aistė sutiko su mano argumentais, kad su tokiu vyru gyventi neverta, ir parašė pareiškimą. Tik štai jos ketinimų skirtis pakako tik porai savaičių.
Pasirodė Armandas su gėlėmis, dovanomis žmonai bei dukrai ir pasiėmė jas namo. Sužinojęs apie pareiškimą, paskambino man ir įspėjo, kad neleis man kištis į jų gyvenimą. Po šio skambučio ryšys nutrūko su visais – su juo, su dukra, su svotais, visi ėmė elgtis su manimi priešiškai, manydami, kad aš norėjau sugriauti jauną šeimą. Anūkės irgi nematau ir nežinau, ar pamatysiu.
Tikiuosi, kad situacija aprims ir viskas grįš į savo vėžes, tačiau „nesikišimo“ taisyklė, žinoma, suveikė visu šimtu procentų. Be reikalo įsikišau su tuo kvailu skyrybų pasiūlymu…
