Vyras skiriantis prisiteisė būstą, o vienintelis sūnus atsisakė priglausti ir išvijo mane iš mano pačios buto

Viskas prasidėjo nuo mano sūnaus vestuvių. Jis vedė nuostabią merginą Liudviną, gražią ir protingą.

Su tokia sutuoktine nevalia gyventi nuomojamame bute. Nusprendžiau iš dosnumo perrašyti Almantui 2 kambarių butą, likusį man iš motinos. O ką, vis tiek ruošiausi jam atiduoti, tai ko tempti?

Sūnus kelias dienas dėkojo iš širdies, marti irgi neliko skolinga. Įkurtuvių proga net pasikvietė mus su vyru šventinių pietų.

Man viso to ir nereikėjo. Svarbiausia, kad Almantas jaustųsi laisvai ir ramiai. Dabar juk jaunimas kas antras paskolose sėdi, o jį tokia dalia aplenkė.

Taigi, sūnus vedė, o man atėjo suvokimas, kad nebelabai yra dėl ko gyventi. Žinoma, galima daryti karjerą, galima netgi eiti mokytis įžengus į 6-ą dešimtį, niekas nedraudžia. Bet ne su mano vyru.

Jurgis kadaise buvo gražuolis, pasiturintis, sėkmingas. Svajojo persikelti į užsienį, pirkti vilą ant jūros kranto…
Tačiau visos svajonės išdulkėjo – iš pradžių sutuoktinis nustojo normaliai dirbti, paskui įjunko gerti. Galiausiai virto ligotu gyvenimo sulamdytu diedu su nemaloniu kvapu iš burnos.

Ir liūdniausia, kad atsisėdo man ant sprando. Jis gi nė cento neparnešė namo per pastaruosius penkerius metus, aš viena ariau lyg prakeiktoji.

Po sūnaus vestuvių nusprendžiau, kad laikas keisti gyvenimą. Ir permainas pradėti nuo logiškiausio žingsnio – skyrybų. Kam reikia tokio sutuoktinio, kuris tempia mane į skurdo ir nevilties liūną? Mano nuostabai, Jurgis priėmė mano norą ramiai.

– Jurgi, – pasakiau kartą vakare,- manau, mes pernelyg atitolome vienas nuo kito. Atėjo laikas skirtis. Tyliai ir ramiai, be barnių.

– Įsitikinusi?

– Taip. Ilgai svarsčiau, dabar pribrendau,- nustebau kadaise mylėto sutuoktinio abejingumu, tačiau neparodžiau.

– Kaip žinai. Tau toliau gyventi, tu ir spręsk.

Netrukus po skyrybų prašymo pateikimo Jurgis surašė ieškinį teismui dėl turto padalijimo. Aš iš pradžių nustebau ir pagalvojau: „kodėl nenori taikiai pasidalinti buto ir mašinos?“

O pasirodė, kad mano buvęs vyras jau seniai prasuko gudrią schemą. Faktiškai vyras paliko mane be cento ir stogo virš galvos. Bet aš labai nepergyvenau – nėra ir nereikia. Aš juk turiu sūnų, Almutį, savo viltį ir ramstį.

Nuskubėjau pas jį su bėda.

– Sūneli, neturiu kur gyventi po skyrybų. Tėvas savo laiku mane pergudravo ir atėmė iš manęs butą.

– O, tai tikras košmaras… Ką galvoji daryti?

– Ta prasme „galvoji“? Maniau, pagyvensiu pas jus, kol išspręsiu problemą.

– E, mama, taip neišeis. Mes su Liudve jauni, mums reikia vienatvės. O tu… išsinuomok kambariuką, ar ką. Na kam tu mums čia? Ne, nė negalvok!

– Almuti, nebūk įžūlus! Tai šiaip jau mano butas, tu neturi teisės man atsakyti!

– Ta prasme „tavo“? Mama, tu man jį perrašei, iš to seka, kad be mano sutikimo tu net negali jame būti. Nagi nesipykime. Šiandien pernakvok, tebūnie, o paskui spręsk klausimą. Geriau užsiimk savo bėda, o mus palik ramybėje.

Kiek pagalvojęs, sūnus ištraukė iš piniginės kelias penkiasdešimtines ir įbruko man į ranką, taręs „pradžiai“.

Šokas, bėda, nelaimė! Maža to, kad vyras paliko gatvėje, tai dar ir sūnus nepriglaudė mano pačios bute. Net su tėvu pasikalbėti nepanoro, kad įsileistų mane pas save. Numojo ranka lyg įkyrią musę vydamas.

O čia dar problemos darbe prasidėjo, atlyginimą nurėžė vos ne dvigubai. Dabar gyvenu išsinuomotame kambaryje bendrabutyje tarp tarakonų ir asocialių kaimynų.

Ką daryti toliau, neišmanau. Matyt, mano grandioziniams planams išsipildyti taip ir nelemta, mirsiu visų pamiršta ir benamė…