Vyresniųjų vaikų tėvai susilaukė, kad mylėtų, o manęs – kad senatvėje vandens stiklinę paduočiau
Situaciją suprantu būtent taip – brolį ir sesę tėvai gimdė tam, kad šie gyventų laimingai, o aš, pagrandukė, gimiau tik dėl egoistiškų mamos ir tėčio idėjų.
Na, vandens stiklinę juk kažkas turi senatvėje atnešti. Juk mylimų vaikų neversi užsiimti tokiomis kvailystėmis? Jie gimę ne tam.
Mano amžiaus skirtumas labai ženklus tiek su broliu, tiek su sese. Jis už mane vyresnis 18 metų, o ji – 14.
Žinoma, jokių ypatingai šiltų santykių tarp mūsų neužsimezgė, mes nė negyvenome kartu niekada. Brolis man gimus buvo jau studentas, sesuo nors ir gyveno tame pačiame bute, bet aš jos nepamenu, ji 17-os metų išvyko mokytis.
Ir brolio, ir sesers mokslams tėvai atrado pinigų, jiems dovanojo butus, mašinas, niekada neužkrovė namų ir daržo reikalais.
Maniau, kad kai užaugsiu, man irgi bus lengviau, o kol kas atsiimu už visus. Tačiau užaugti, užaugau, o štai pareigų tik padaugėjo.
Norėjau važiuoti mokytis į kitą miestą, kaip tai savo laiku padarė brolis su sese, tai manęs neleido, nes toli. O kas tėvams padės? Jiems jau sunku.
Brolį mama pagimdė 22-ejų, o mane 40-ies, taip išeina. Man tapus pilnamete, mamai buvo 58 metai, o tėčiui 60. Brolis su sese susikūrė savo gyvenimus taip, kaip norėjo.
Mama su tėčiu mažne šokinėja iš džiaugsmo, kai atvažiuoja sūnus ar dukra. Visada priima aukščiausiame lygyje. O aš bėgioju tarp visų, kad viską spėčiau, visiems įtikčiau.
Vakare padengiamas stalas – aš prie jo nesėdžiu, neturiu laiko. Reikia viską patiekti, stebėti, kad ant stalo niekas nesibaigtų, ruošti karštus patiekalus, laiku pakeisti įrankius. Žodžiu,dirbu kaip padavėja.
O pas vyresnėlius svečiuose buvau po kartą, manęs ten neėmė, kad nesipainiočiau po kojomis, o jei ėmė, tai tik dėl pagalbos, tai į parduotuvę, tai indus išplauti, tai šiukšles išnešti.
Gyvenu su tėvais, nes jie manęs niekur nepaleidžia nuo savęs. Kai norėjau stoti į kitą miestą, tėvas trenkė kumščiu į stalą ir pasakė, kad niekas už mane nemokės, galiu važiuoti, o ten tvarkysiuosi pati.
Galiausiai teko stoti į vietinį aukštosios mokyklos filialą į specialybę, kuri man niekada nepatiko. Tačiau tėvai taip norėjo.
Visi bandymai kur nors nuvykti susidurdavo su nesupratimu ir tuoj pat būdavo ištraukiamas sąrašas darbų, kuriuos reikia skubiai atlikti.
Vos man nepaklusus tėvai iškart grasina išmesti mane į gatvę be cento. O eiti dirbti negaliu, nes dieną mokausi, o vakarais atlieku buities darbus.
Iš mano pusės buvo pora bandymų maištauti, tačiau vangiai, aš ne kovotoja ir ne maištininkė. Dar ir giminės užgriuvo, visi kaltino, kad aš tokia anokia, tėvus nervinu, nevertinu, ką jie man davė.
O ką jie man davė? Gyvybę? Taigi jie sau gimdė, jiems reikėjo darbo jėgos, kuri visada po ranka. Jie juk senutėliai, jiems daug sunku patiems, o trukdyti mylimų vaikų jie nenori.
Suprantu, kad jei norėčiau, seniai sukelčiau maištą, susirinkčiau daiktus ir kur nors išeičiau, mesčiau mokslus, rasčiau darbą ir kaip nors išgyvenčiau. Teoriškai viskas taip, tačiau bijau nesusidoroti.
Nieko normaliai nemoku, neturėsiu kur gyventi iš pradžių, neturiu išvis jokių santaupų, nes pinigų į rankas man niekada neduodavo, nebent apsipirkti parduotuvėje.
Bijau, kad jei nesusidorosiu ir grįšiu pas tėvus, mano padėtis taps dar blogesnė. Todėl kol kas galvoju, kaip galima išspręsti šią problemą. Dar yra problema, kad man įkalė į galvą, kad aš skolinga tėvams iki grabo lentos. Protu suprantu, kad taip nėra, tačiau pasąmonės lygmenyje įsitikinusi, kad skolinga. Pastovus kaltės jausmas yra komplekte.
Nežinau, ką daryti. Savo būsto, suprantama, aš neturiu, tai broliui su sese dovanojo nekilnojamąjį turtą, o man – tik miglotas užuominas apie paveldėjimą, kuris, esu įsitikinusi, geriausiu atveju bus padalintas į 3 dalis.
Be patirties darbą rasti sunku, o patirties nėra iš kur paimti. Tėvai neleidžia dirbti, manipuliuoja ir daro spaudimą autoritetu.
Būtinai ką nors sugalvosiu, nes suprantu, kad taip gyventi negalima. Tačiau kol kas tenka priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.
