Žinote, kas baisiausia senatvėje? Žmonės darosi nematomi

Trumpas, tačiau toks išblaivinantis tekstas…

– Žinote, kas baisiausia senatvėje?

– Kas?

– Tu tampi nematomas. Kol tu jaunas, tu kažkas esi, tu gražus, bjaurus, stiprus, patrauklus, baisus, seksualus… su amžiumi visa tai praeina. Tu tampi eiliniu seniu padėvėtu švarku. Tu tampi nematomu. Permatomu…

– O aš atkreipiau į jus dėmesį, kai tik įėjau į kambarį…

„Grynai angliška žmogžudytė“.

Taip yra. Vienintelis individualus močiučių ir senelių bruožas tampa amžius.

Atkreipkite dėmesį, apie senukus nesako: jis – inžinierius, arba ji – buhalterė. Sako: jam 76, o jai jau virš 80…

Pasiekus tam tikrą amžių, žmonių, kurie gali pažinoti pagyvenusį žmogų, žinoti, kas jis buvo, ką moka, ką mėgsta, kaip gyvena, skaičius staiga sumažėja. Jo draugai, kolegos arba mirė, arba tapo beveik nejudantys. Jie išeina iš namų tik iki artimiausios parduotuvės ir jų keliai nustoja persikirtę.

Vaikai su savo bičiulių ratu išėjo gyventi į atskirus namus ir tėvus „myli“ tik telefonu. Senukų laiptinė nenumaldomai užsipildo naujais kaimynais. O ir parduotuvėje jau nebeliko pažįstamų pardavėjų.

Naujoji aplinka kieme apie pagyvenusius žino tik buto numerį ir amžių. Du skaičius. Kam įdomūs skaičiai? Geriausiu atveju padės panešti krepšį ir pastatys jį prie durų. O kas vyksta už durų – kam rūpi.

Senukai – tai bevardis pasaulis.

Mes dažnai nesuprantame, koks vakuumas supa mūsų senstančius tėčius ir mamas. Nesuprantame, kodėl mama 5 kartus per dieną skambina mums į darbą telefonu ir gerokai trukdo. Kodėl tėtis reikalauja ataskaitos dėl dalykų, kurie jo visiškai neliečia… Senukai tiesiog nori, kad būtų kažkas, kas atpažįsta juos iš balso. Štai ir skambina, bijodami nutraukti ir šį siūlą. Skuba pasinaudoti, kol nenutrūko…

Būdamas berniūkštis, gyvenau dideliame name. Pas mus kiekvienoje laiptinėje buvo sava „močiutė“. Ne, močiutė buvo kažkieno, tačiau visa laiptinė naudojosi jos močiutiškomis paslaugomis. Jai palikdavo raktus mažamečiams, kurie grįžta iš mokyklos, kol tėvai darbe. Raktus dėdavo ant jos fanerinio stalo koridoriuje. Ant jo dėdavo raštelius, kad perduotų vaikams. Juk vaikai amžinai viską pamiršta (namų telefonus turėjo ne visi).

Močiutė ant popieriaus skiautės didelėmis raidėmis išvedžiodavo numerėlius raktų ryšuliams ir juos irgi kruopščiai išdėliodavo ant to paties stalo.

Juos visada atiduodavo su palinkėjimu. Mano draugui, liesam kaip tušinukas, amžinai primindavo: „Žiūrėk, papietauk!“ Ji sakydavo „papeitauk“.

Man gi griežtai įsakydavo iškart, kai pareisiu namo, persirengti mokyklinę uniformą , o pusę trijų „eiti groti armonika“. Aš mokiausi muzikos studijoje groti akordeonu.

Ji žinojo apie mus daugiau, nei mūsų tėvai. Ir vakare duodavo jiems ataskaitą. Kažkam ištrūko saga, šis grįžo namo be portfelio, o anas „visą laiką kosčioja“.

Močiutė gyveno 2 aukšte. Mes vasarą, kad nereikėtų bėgti namo, dažnai užbėgdavome pas ją iš kiemo: – Duokite atsigerti! – Ir močiutė rimta veido išraiška išnešdavo mums pilną emaliuotą puodelį gardaus vandens.

O paskui mes paaugome. Tėvai jau nebebijojo, kad mes pamesime raktus mokykloje ir duodavo juos mums. Mes išmokome patys pasigaminti pietus.

Močiutė laiptinėje pasidarė nebereikalinga. Todėl mes visiškai nepastebėjome, kaip ji išnyko.

O dabar aš pagalvojau, kad net nežinojau, kuo ji buvo vardu.