12 metų sesuo rūpinosi mama, o aš auginau vaikus. Po laidotuvių nusprendžiau elgtis teisingai ir padalinti namą, tačiau, kai atvykau ten, manęs laukė smūgis: nauji užraktai, svetimas kvapas ir tuščios sienos…

Mano sesei 48 metai, ji netekėjusi ir 12 metų rūpinosi mūsų sergančia mama. Tuo metu aš buvau užsiėmusi keturių vaikų auklėjimu. Po mamos mirties, po kurio laiko nusprendžiau, kad laikas parduoti namą ir sąžiningai padalinti gautus pinigus per pusę. Tačiau sesuo pasakė: «Tu nenusipelnei nei cento!» Aš nesiginčijau su ja. Ir nuvykau apžiūrėti namų, tačiau, kai atvykau prie namo, pastebėjau, kad užraktai jau pakeisti. Tačiau aš patekau vidun kitu būdu… ir sustingau…

Namuose tvyrojo keista tyla, kurią trikdė tik grindų lentų girgždesys po mano žingsniais. Vos peržengus slenkstį mane apgulė kažkoks svetimas kvapas — ne tas, prie kurio buvau pratusi, atvykdama pas mamą. Anksčiau čia kvepėjo žolelėmis, jos mėgstama ramunėlių arbata, senomis medžių dalimis. O dabar — drėgme ir kažkuo sunkiai saldžiu.

Aš sustojau koridoriuje ir iš karto pastebėjau: daiktai, kurie visada stovėjo savose vietose, dingo. Mamos krėslas prie lango — pašalintas. Lentynoje nebebuvo jos mėgstamiausių porceliano figūrėlių kolekcijos. Vietoj jų ant sienų kabėjo kažkokie keisti paveikslai, keistos išvaizdos. Žiūrėjau į juos ir negalėjau patikėti, kad tai tas pats namas, kuriame mes užaugome, kur mama gyveno iki paskutinės dienos.

Lėtai nuėjau į kambarį. Vietoje įprasto levandų kvapo, kuriuos mama mėgo džiovinti ant palangės, kvepėjo kažkokiu sutvarkymu. Ant grindų gulėjo nauji kilimėliai, pigūs, ryškūs, tarsi nupirkti skubomis. Ant stalo nebuvo mamos mėgstamos staltiesės — baltos nertos, kurią ji kadaise pati pasiuvo. 

Priėjau prie lango. Ant palangės visada stovėjo vazonai su pelargonijomis. Mama mėgo šias gėles, sakydavo, kad jos saugo namus. Dabar ten tuščia. Jausmas toks, kad namas nuoginamas po truputį, ištraukiama iš jo siela.

Išgirdau žingsnius. Sesuo įėjo į kambarį ir sustojo prieš mane. Ji žiūrėjo į mane, tarsi aš būčiau priešas. Nei džiaugsmo, nei šilumos — tik šaltis.

— Ką čia veiki? — paklausė ji.
— Tai mūsų namas, — tyliai atsakiau. — Atvykau pasikalbėti.
— Mūsų? — ji šyptelėjo. — Galvoji, kad turi teisę į jį?

Tylėjau. Supratau, kad visus metus, kuriuos ji praleido su mama, jos širdyje liko kartėlis. Ji tikrai rūpinosi, buvo šalia, kelniavosi su ja naktimis, valgydino ją šaukštu. Aš to nepadariau. Aš auginau vaikus, aš taip pat gyvenau, bet kitame pasaulyje.

Ji staigiai pro mane praėjusi atidarė spintą. Viduje kabėjo kažkokie svetimi drabužiai. Moterų suknelės, kurių dar niekada nebuvau mačiusi. Sesuo pastebėjo mano žvilgsnį ir pasakė:
— Aš jau nusprendžiau. Aš gyvenu čia. O tu gali net nesvajoti.

Aš atsisėdau ant sofos krašto. Ši sofa prisiminė mūsų vaikų žaidimus, prisiminė, kaip vakarais mama sėdėjo ir mezgė kojines. Paliečiau porankį ir pajutau, kaip ima ašaros. Supratau, kad praradau ne tik mamą, bet ir namą, kuris mus sujungė.

— Tu nesupranti, — pasakiau, — aš neketinu visko. Aš tiesiog norėjau sąžiningai. Mama visada kartojo: «Būkite teisingi vieni kitų atžvilgiu».
— Mama? — sesuo staigiai atsisuko. — Kur buvai, kai mama tavęs šaukė? Kai jai tiesiog reikėjo, kad kas nors šalia pasėdėtų? Aš viena naktimis klausiau jos kosulio, aš viena tryniau jai kaktą. O tu atvažiuodavai porą kartų per mėnesį su pyragu ir šypsena. Manai, kad to pakako?

Nesiginčijau. Ji buvo teisi. Aš iš tikrųjų nebuvau šalia. Bet juk ir mano gyvenimas nesustojo vietoje. Turėjau vaikų, darbą, rūpesčių. Jaučiau kaltę, bet vis dėlto ir apmaudą. Ar tai, kad negalėjau būti šalia kiekvieną akimirką, reiškia, kad aš nieko nenusipelniau?

Mes tyliai sėdėjome. Girdėjau tik, kaip sienose traškėjo seni medžiai. Namas lyg ir pats verkė kartu su mumis.

Išėjau į kiemą, kad atgauti kvapą. Vakarinė saulė apšvietė sodą. Ten, kur kažkada mama sodino braškes, dabar augo piktžolės. Atsimenu, kaip su seserimi vaikystėje rinkome uogas, ginčijome, kieno krepšys pilnesnis. Ir tada mes buvome arčiau nei kada nors anksčiau.

Grįžau į namą ir radau stalčiuje mažą dėžutę. Viduje gulėjo mamos akiniai ir laikrodis su nudilimais dirželiu. Juos suspaudžiau rankoje. Tą akimirką supratau, kad jokie pinigai, jokie dalybos nesugrąžins to, kas svarbiausia — mamos šilumos, jos buvimo, jos balso.

Pažiūrėjau į seserį. Ji stovėjo prie lango ir tyliai rūkė. Jos akyse taip pat buvo pavargimas, sukauptas per šiuos ilgus dvylika metų. Staiga mačiau jame ne priešą, o tokią pat pavargusią moterį, kuri taip pat viską prarado.

— Žinai, — pasakiau, — galbūt tu ir teisi. Tu padarei dėl mamos daugiau. Bet gal mums verta prisiminti, kad mes vis tiek esam šeima? Jei prarasime ir vienas kitą — kas mums liks?

Ji tylėjo. Tik sunkiai atsikvėpė ir nusisuko. Nežinojau, ar kada nors ji man atleis. Galbūt ne. Bet aš bent jau pabandžiau.

Išėjau iš namų ir uždariau už savęs duris. Dūšia buvo tuščia ir sunki. Bet kartu jaučiau, kad mama nenorėtų matyti mūsų priešais. Ji visada svajojo, kad mes išliktumėme kartu.

Ėjau keliu ir galvojau: namus galima parduoti, baldus galima išnešti, daiktus galima išmesti. Tačiau atminčių ir santykių — jei juos sugadinsite, jų niekas nebegrąžins.

Ir dabar aš klausiu savęs ir jūsų:
O kas svarbiau — pinigai ir sienos, ar ryšiai, kurie mus sieja su artimaisiais? Ir jei šie ryšiai nutrūksta, ar galima juos kada nors atkurti?