5 metus gyvenau su sugyventiniu ir galvojau, kad viskas gerai, bet paskui nugirdau jo pokalbį su draugu ir netekau žado

Su Andriumi susipažinome bendrų draugų gimtadienyje ir iškart patikome vienas kitam. Jau sekančią dieną jis pakvietė mane į pasimatymą, buvo labai mielas ir švelnus. Žinoma, aš ištirpau ir į pasiūlymą susitikinėti atsakiau: „Taip!“

Draugės man pavydėjo. Kaipgi, tokį vaikiną nusičiupau. Gražuolis, sportininkas, neblogai uždirba – Andrius kartu su savo draugu Saulium įkūrė verslą. Žodžiu, ne jaunikis, o svajonė.

Mes susitikinėjome kelis mėnesius, paskui jis pasiūlė persikelti pas jį.

– Liucija, kol kas apsieikime be vestuvių,- pasakė man Andrius. – Nagi, pagyvenkime, apsipraskime vienas prie kito. Tau 27, man 32, juk suaugę žmonės. O romantiką aš tau ir taip užtikrinsiu, sekantį mėnesį lekiam prie jūros, ten ir atsipalaiduosime.

Ar aš buvau nusivylusi? Taip! Ar sutikau su Andriaus pasiūlymu? Na žinoma. Galų gale, iki šiol man visiškai nesisekė su vaikinais, amžinai pakliūdavo tai mamyčių sūneliai, tai kažkokie infantilai. O čia savarankiškas vyriškis, tiesus ir konkretus lyg ietis, kažkuria prasme net brutalus.

Neturėjau teisės jo prarasti ir noriai sutikau su visomis sąlygomis, kažkur labai giliai paslėpusi savo svajones.

Kas buvo toliau? Ogi kaip pas visus. Mes gyvenome visai normaliai. Kiekvieną vasarą ilsėjomės tai prie jūros, tai kalnuose, tai kokioje nors sanatorijoje.

Kartais vakarais išsiruošdavome į kokį restoranėlį ar kiną, susitikdavome su draugais, pas save rengdavome vakarėlius kokia nors proga. O visą likusį laiką dirbome.

Andrius ir Saulius laikas nuo laiko važiuodavo į komandiruotes, verslo plėtra to reikalavo ir aš žvelgiau į tai supratingai.

Žinoma, mano buitis sukosi apie namų tvarką, gaminimą, skalbimą, lyginimą ir kitą rutiną, kurią ant savęs velka kiekviena ištekėjusi moteris. Viską dariau nepriekaištingai ir nepriekaištaudama, nes išties laikiau save ištekėjusia. Tačiau kartą viskas apsivertė aukštyn kojom.

Po darbo išsikviečiau taksi ir parvažiavau namo, tačiau rankinuke nebuvo buto raktų. Aš, žioplė, kažkur juos pamečiau. Tada nuvykau į ofisą pas Andrių, kad paimčiau jo komplektą.

Ir štai aš priėjau prie jo kabineto durų, bet iškart neužėjau, nes išgirdau, kaip jis kalba telefonu. Pamaniau, kad tai dalykinis pokalbis ir prisėdau ant kėdės prie durų, o paskui išgirdau Andriaus žodžius:

– Žinai, geriau aš važiuočiau vietoje tavęs. Liucija užkniso mane savo zyzimu. Ne, ji, žinoma, patogi ir visa kita, bet kaip namų tvarkytoja. Ai, nustok, ji seniai jau man nebekelia jokio geismo. Štai Alija – kitas reikalas. Bet juk jos nepriversi gaminti ir skalbti.

Andrius vis kalbėjo ir kalbėjo, o aš net sėdėdama jaučiau, kaip žemė slysta man iš po kojų.

Kas buvo paskui? Nieko. Aš išėjau. Ir iš ofiso, ir iš Andriaus namų. Jis ateina pas mane atsiprašinėti, bando kažką aiškinti, bet aš nenoriu klausytis. Ir tekėti už jo nebenoriu.

Gyvenu viena, nuomojuosi butą ir labai gailiuosi, kad tiek metų iššvaisčiau šiam žmogui. Reikėjo iškart parodyti charakterį, o ne taikytis prie jo, kažko tikintis. Sako, kad iš klaidų mokomasi. Bet kaip skaudu po tokių pamokų. Kaip skaudu.