7 dalykai, kuriuos turėjo tarybinės mamos, tačiau mes nebeturime

– Pavargo ji, matai, su skalbimo mašina ir vieninteliu vaiku!

Šiuos įžeidžiančius žodžius gali išgirsti kiekviena šiuolaikinė motina, kurios triūsas nuvertinamas lyginant su praeities moterų.

Kartais ir pati vyresnioji karta pila žibalo į ugnį, atlaidžiai drąsindami jaunimą: neva, mes juk kažkaip susitvarkydavome be gatavų mišinių, vežimėlių, sauskelnių…

Tačiau be tų dalykų, kurių anksčiau nebuvo, yra dalykų, kurių mes neturime…

1. Senelės ir prosenelės
Ką besakytum, o dar prieš kelis dešimtmečius vaikus augino pagrinde ne motinos, nuo ryto iki vakaro užsiėmusios darbuose, o senelės (arba net prosenelės). Tokia buvo tradicija, o variantas, kai vaiką augina viena motina, greičiau buvo išimtis. Ankščiau net juokelis buvo: vieniša motina ne ta, kuri be vyro. O ta, kuri negali pasinaudoti senelės pagalba.

Šiandien tradicija įtraukti į auklėjimą seneles nėra visai išnykusi, tačiau nebėra priimtina. Visuomenė mano, kad mažylio auklėjimas – motinos reikalas. O senelė turi teisę dirbti, užsiimti savimi, „gyventi sau“. Labai didelė tikimybė, kad motiną, „numetančią“ vaikus senelei, pavadins gegute. O šeima iš kelių kartų, gyvenanti 2-3 kambarių bute, laikoma nesėkminga.

2. Pastabios kaimynės ant suoliukų
Aš jau ne kartą rašiau apie tai, kad vaikystėje įsiminė jaukios moterys su chalatais, nuolat sėdiniuojančios ant suoliukų kieme. Kai kurios šios kiemo saugotojos gyvos iki šiol. Atrodė, kad jos ištisas dienas nedaro išvis nieko, besiilsėdamos pensijoje. Bet iš tiesų jų funkcijų sąrašas buvo gana nemažas.

Pirmiausia, jos stebėdavo kiemo gerovę. Antra, kontroliuodavo vaikus, bėgiojančius šiame kieme. Trečia, įgyvendindavo socialinio visų ir visko reguliavimo funkciją ( kartais perlenkdamos lazdą). Palikti vežimėlį kieme tokių tetulių priežiūrai, paprašyti kaimynės pasėdėti su vaiku – buvo kaip pasisveikinti.

3. Savaitiniai lopšeliai ir darželiai, vaikų organizacijos
Toms, kurioms nepakako senelių ir tetulių pagalbos, egzistavo savaitiniai lopšeliai, kur buvo galima atiduoti vaiką „socializuotis“ nuo 4 mėnesių amžiaus.

Tarybinė valdžia gerai suprato, kad neįmanoma dirbti ir prižiūrėti vaiko tuo pačiu metu, todėl taip išlaisvino moteris darbo pasiekimams. Taip buvo, ir ko tame daugiau – gero ar blogo – iki šiol yra didelis klausimas.

4. Vaikas nebuvo visa ko centras
Lozungas „Geriausia – vaikams“ atsirado 1968 m. Tačiau pažiūrėjus į realybę, o ne į lozungus, tai tuomečiai vaikai visiškai nebuvo šeimos centras.

Jie greičiau atliko „jaunesniosios grandies“ vaidmenį ir turėjo besąlygiškai klausyti tėvų. Padėti namie, eiti į parduotuvę, spręsti kai kurias suaugusiųjų problemas (pavyzdžiui, prižiūrėti kūdikius). Vyravo kūno bausmės. O mokyklose mokytojai leido sau būti pakankamai griežtais.

Šiandien šeima, lupanti vaiką, laikoma asocialia ir net nusikalstama. O atžalų buitinis savarankiškumas atsidūrė kažkur neįsivaizduojamoje ateityje. Vaikai tikrai tapo laimingesni. Bet ar tapo laimingesni tėvai?

5. Raktai ant kaklo
Dažnai galima išgirsti apie vaikus, užaugusius su raktais ant kaklo. Šią frazę ištaria turbūt kiekvienas, išaugęs 60-aisiais. Raktas buvo kabinamas vaikui ant kaklo nuo pat 1 klasės, nuo 2 jau vėliausiai.

Ir vaikas pats sėkmingai vaikščiodavo į mokyklą ir būrelius, o kartais ir į tėvų susirinkimus su jaunesniaisiais. Be to, vyresnis vaikas, vedantis jaunesnįjį į mokyklą, buvo irgi paplitęs reiškinys. Automobilių juk buvo mažiau, blogų naujienų – mažiau, o aplinka saugesnė.

6. Mūsų kiemo vaikai
Na ir žinoma, kiemo kompanijos, kaip be jų. Bendrauti su bendraamžiais buvo visiškai normalu ir daugelis vaikų taip ir augo gatvėje, o namo parbėgdavo geriausiu atveju papietauti.

Būtent kiemas atliko auklėtojo, švietėjo ir psichoterapeuto funkciją. Bet kartais jis tapdavo ir pabaigos pradžia. Tačiau nuo vaikų vaikštinėjimo savarankiškomis grupuotėmis iki 2000-ųjų niekas neskubėjo atsisakyti.

7. Adekvati mokyklinė programa
Nėra ko slėpti, mokyklinė programa, kuri buvo pas mus ir ta, kuri yra dabar, turi didžiulius skirtumus. Praėjusių laikų programa buvo nukreipta į savarankišką įsisavinimą.

O naujoji programa atvirai reikalauja visos šeimos aktyvumo. Be to, beveik iki vyresniųjų klasių.
Na o bendrai, kokia prasmė matuotis, kam lengviau, kam sunkiau. Vaikų auklėjimas – tai visada nelengvas ir gerbtinas darbas. Ir su laiku lengvesnis jis netampa. Jis tampa tiesiog kitoks.

You cannot copy content of this page