7 metus gydausi nevaisingumą, pavargau, nusprendžiau mesti. Vyras sukėlė isteriką

Mano jėgos išseko. 7 metus gydausi nevaisingumą. Nuolatiniai tyrimai, vaistai, dietos, apžiūros, menkutė viltis ir eilinė nesėkmė.
Aš išsekau morališkai ir fiziškai. Jau susitaikiau su tuo, kad man nelemta turėti vaikų. Tai liūdna, tačiau taip būna. Matyt, aš nesutverta motinystei.

Mes pradėjome bandymus pastoti iškart po vestuvių. Išsityriau, viskas buvo normaliai, kaip man pasakė gydytojai. Ir mes su vyru vis bandėme ir bandėme.

Tačiau praėjo mėnuo, kitas, pusmetis, metai, o jokių pokyčių nebuvo. Tada aš nuėjau į specializuotą kliniką, kur atliko išsamesnį tyrimą ir paskelbė tokį neguodžiantį verdiktą. Nevaisingumas.

Gydytojai ramino, kad dabar medicina pažengė toli į priekį, reikia gydytis, bandyti.
Aš ir gydžiausi. Buvo ir hormonai, nuo kurių man buvo labai negera, buvo kažkokios lašinės, net operacija buvo. Nebuvo tik rezultato.

Vaikščiojau nuo vieno gydytojo pas kitą, iš klinikos į kliniką ratu, o naudos iš to nebuvo jokios. Kiekvienas žlugęs bandymas labai skaudžiai atsiliepdavo ir sielai, ir piniginei.

Vyras tik kartą nuėjo išsitirti ir tai bambėjo savaitę prieš ir mėnesį po. Jį išvargino tas vizitas, o ir procedūros buvo nemalonios, jam nepatiko.

Prieš 2 savaites baigėsi eilinis daug žadantis gydymo etapas. Tačiau viskas vėl baigėsi didele nesėkme, kas manęs, tiesą pasakius, visiškai nenustebino.

Morališkai jau buvau pasiruošusi tokiam rezultatui. Manyje nebeliko jėgų tikėti ir kovoti. Visa tai labai labai sunku. Toliau tikėtis stebuklo aš nebeturiu jėgų.

Laikas tiesiog susitaikyti ir gyventi toliau. Galų gale galima įsivaikinti. Ne geriausias variantas, tačiau jis egzistuoja.
Savo sprendimą pasakiau vyrui. Papasakojau apie visus savo pojūčius, pasakiau, kad daugiau nebėra nei jėgų, nei noro. Pasidalijau viskuo susikaupusiu, ko anksčiau stengiausi ant jo nekrauti.

Maniau gausianti užuojautos ir supratimo, o gavau nenormalią isteriką. Vyras taškėsi seilėmis ir rėkė, kad išleista jau pernelyg daug pinigų, kad taip paprastai pasiduotume.

Niekada anksčiau taip nepykau. Net nemaniau, kad kas nors gali mane taip smarkiai užgauti. Tai aš egoistė? Taigi aš 7 metus vaikščiojau į klinikas kaip į darbą! Kiek skausmo ir nepatogumų, kiek apribojimų ir nusivylimų aš patyriau !Vyrui tai nė nesisapnavo!

Ir vietoje kažkokio palaikymo, kažkokios paguodos aš dabar klausausi, kad išleista pernelyg daug pinigų? O gal tegu eina jis kur nors toli?

Vyras anksčiau niekada negirdėjo manęs šaukiančios ir besikeikiančios. Aš išvis santūrus žmogus, tačiau vyras įsigudrino manyje pažadinti žvėrį.

Jo drabužiai išskrido iš spintos ant grindų, patariau jam nešdintis iš mano namų, kol dar kažkiek tvardausi, jau labai norėjosi paleisti į jo savimi patenkintą snukį kažką iš virtuvės rakandų.

Iki muštynių nepriėjome, vyrui pakako proto sprukti. Sekančią dieną padaviau skyryboms, užblokavau buvusio sutuoktinio numerį visur, kur galėjau.

Tačiau dar labiau už vyrą mane įsiutino anyta ir mano mama, kurios paeiliui tais pačiais žodžiais aiškino, kad aš turiu jį suprasti, jam stresas, jis taip norėjo vaikelio.

Tai aš turiu jį suprasti? Rimtai? O mane kas nors turi suprasti? Aš 7 metus gydžiausi, 7 ilgus metus. Ir aš pavargau. Nebenoriu kankintis ir misti melagingomis viltimis.

Nenoriu nė girdėti, koks mano vyras vargšelis ir kokia aš pikčiurna isterikė. Tegu tai pasakoja vieni kitiems, jų ten mažiausiai trys, tai aš likau viena su savo bėda.