Mūsų laiptinėje merdėjo jaunas vaikinas ir niekas nesiruošė jam padėti
Rytą dukra vedžiojo šunis.
Viena iš kaimynių jai pasakė, kad mūsų laiptinėje 5 aukšte miršta vaikinas. Dukra užbėgo namo ir suriko man, kad skubiai reikia gelbėti vaikiną. Aš greitai nusileidau į 5 aukštą, o ten visai jaunas vaikinas kovoja dėl gyvybės!!!
Visas išbalęs, mėlynomis lūpomis ir drebančiu kūnu guli ant laiptinės grindų. Pribėgau. Padaviau telefoną Emilijai. Kad iškviestų greitąją pagalbą…ir kad tuo pačiu padarytų nuotrauką, kadangi vaikinuko būsena buvo ant mirties ribos. Foto mirties atvejui, kad policijoje įrodytume, kad bandėme gelbėti…
Kalbėti ir atsikelti jis negalėjo. Traukuliai apėmė visą kūną. Jis drebėjo. Atsiklaupusi aš pakėliau jo galvą, kad jis neužspringtų putomis, bandžiau atverti jam burną. Alkoholio kvapo aš neužuodžiau. Variantas vienas – nukrito cukrus.
Dukrą nusiunčiau namo paruošti saldžios arbatos. Tuo metu, kai sekundei spazmas apsilpo, spėjau paklausti, jūs diabetikas?
Vaikinukas bandė atsakyti, tačiau be garso bbb bbb jam nieko neišėjo. Tada aš paprašiau duoti suprasti. Jei diabetikas, duok žinoti. Tas bbbb buvo žodis „Taip“.
Aš šaukiau per visą laiptinę: „Padėkit, padėkit, padėkit!!!“
O atsakymas buvo aidas…ir tyla…
Aš ėmiau ieškoti jo telefono, kad susisiekčiau su artimaisiais, kol atvyks greitoji, bet telefono nebuvo.
Kartais aukštuose atsidarydavo durys ir vėl užsidarydavo. O aš šaukiau…Padėkit!!! Vaikinui bloga, jis miršta…
Po pirmojo puodelio vaikinukui pasidarė geriau ir jis atsigavo. Atvažiavo greitoji, mes su dukra perdavėme vaikiną medikams. O aš ėjau per butus pakratyti tų, kurie lipo per jį,kai jam buvo bloga.
Telefonas atsirado pas tą, kuri mums pranešė, kad miršta…
Aš paskambinau vaikino mamai ir papasakojau kas nutiko. Vėliau mes susitikome ir aš perdaviau telefoną.
Kam aš visa tai rašau!
Šis berniukas, jaunas 17-metis žmogus, kuris ėjo pro mūsų rajoną. Ir jam staiga nukrito insulinas. Jis pamatė, kad mūsų laiptinės durys atviros ir užėjo, tikėdamasis pagalbos. O visi žengė per jį. Sako, pirmame aukšte jam niekas neatidarė durų. Jis sugebėjo įeiti į liftą ir jau nematė, kokį aukštą spaudžia…kaip nušliaužė iki ten, kur aš jį radau, irgi neatsimena…
Tai baisu. Labai baisu. Juk visi mes turime vaikų. Ir šis vaikas galėjo būti bet kurio iš mūsų sūnus…Kas norėtų, kad va taip peržengtų per jūsų vaiką? O dar imtų ir ištrauktų iš kišenės telefoną. Kad vaikas visiškai niekaip negalėtų sau padėti. Dabar berniuko gyvybei niekas negresia, jam viskas gerai!
Ir aš iš dalies dėkinga kaimynei, kuri pasakė mano dukrai, kad mūsų laiptinėje miršta vaikinas. Jos dėka mums pavyko išgelbėti jaunuoliui gyvybę!
