26 metų mergina persikėlė į salą, kur gyvena vieni senukai. Ir štai ko ji pasiekė gyvendama kaime

Sara Mur 25 metus pragyveno Edinburge, tačiau vieną kartą nusprendė, kad pavargo nuo triukšmo ir miesto gyvenimo tempo. Ji paliko savo šeimą, darbą, draugus ir išvyko į nedidelę Nort-Ronalsdei salą, kurio gyventojų skaičius vargiai siekia 70. Tarp šių žmonių nesutiksi nė vieno, jaunesnio nei 60 metų ir Sara daugeliui tapo tikru išsigelbėjimu.

Ji savanoriškai atlieka pačias įvairiausias pareigas: valdo lėktuvą, vežioja paštą, padeda senukams nešioti sunkius daiktus, dirba ekskavatoriumi, veda ekskursijas, gano gyvulius, noriai slaugo ligonius.

Ši sala tapo Saros galių vieta, ji atskleidė savyje įvairius talentus ir gebėjimus, išmoko klausytis ir girdėti žmones, įsisavino tas veiklos rūšis, apie kurias anksčiau neturėjo supratimo. Ypač vertinga Sarai Mur pasirodė tai, kad ją visi pažįsta, myli ir ji yra jiems reikalinga.

– Edinburge,- sako Sara, – mano pažįstami buvo tik laiptų aikštelės kaimynai ir tik keli žmonės iš visų miesto gyventojų galėjo nuoširdžiai pasakyti man „Labas!“ Saloje ne taip, čia manimi visi džiaugiasi ir aš taip pat džiaugiuosi visais. Aš svajoju, kad mano šeima kada nors irgi ryšis persikraustyti. Juk tik čia galima pajusti visą gamtos jėgą ir grožį, užmigti ir pabusti taikoje ir ramybėje.

Saros Mur žodžiai patikrinti laiko: ji gyvena saloje jau apie 5 metus ir nesiruošia grįžti į gimtąjį megapolį, kuris jai pasidarė svetimas.

– Jūs galite manimi netikėti, tačiau Edinburge aš jaučiausi vieniša, o čia aš turiu tikrų draugų ir man niekada nebūna nuobodu ar liūdna. O miesto gyvenimo komforto trūkumas lengvai kompensuojamas didingais peizažais, sveiku natūraliu maistu ir ramybe, kuri neprieinama miesto gyventojams, užmūrytiems stikle ir betone. Aš tikiuosi, kad tapsiu kažkam pavyzdžiu, juk žemėje dar tiek vietų, kur galima pasijusti tikru žmogumi, nesugadintu šiuolaikinės civilizacijos.