Tėvas atidavė mūsų šunį kinologijos klubui. Po metų, manydamas, kad jis jį pamiršo, nusprendė aplankyti augintinį
Jos vardas buvo Agnesė, didžiulė vokiečių aviganė, kuri mėgo žaisti su visais. Ji buvo labai gera, niekada nelojo be reikalo ir nieko nekandžiojo.
Šuo augo kartu su mumis. Mes, vaikai, žaisdavome su ja kasdien, neretai vaikštinėdavome. Pamenu, kaip tokių pasivaikščiojimų metu Agnesė žaismingai šokdavo ant manęs, pargriaudavo ant žemės, o paskui voliodavosi kartu su manim žolėje.
Laikas bėgo. Po poros metų kalei pasirodė sveikatos problemų užuomazgos. Ir dėl to kalti buvome mes. Kasdieniai reikalai ir rūpesčiai, vertę tėvus dirbti dieną naktį, užgriuvo mus taip, kad vedžioti Agnesės reikiamu laiku mes tiesiog fiziškai negalėjome.
Šuo ištisas dienas sėdėdavo voljere, panašesniame į narvą. O juk aviganiui reikalingas reguliarus fizinis krūvis, kad palaikytų raumenų tonusą.
Suprasdami, kad tai negali tęstis ir kad šuniui tai geruoju nesibaigs, tėvai priėmė nelengvą sprendimą – atiduoti Agnesę.
Tėtis ilgai rinko vietą ir galiausiai rado kažką panašaus į kinologijos centrą, kur specialiai apmokyti žmonės užsiima su šunimis.
Atėjo išsiskyrimo diena. Tėvas išvyko su ja vienas. Mums buvo pernelyg skaudu (dabar suprantu, kad ir gėda) žiūrėti į gęstančią ugnį Agnesės akyse. Tėtis grįžo su ašaromis akyse.
Diena iš dienos mes galvojome apie šunį, peržiūrėdami bendras fotografijas. Taip praėjo beveik metai. Skausmas truputį atbuko, bet visiškai neišnyko.
Kartą tėvas neišlaikė ir nusprendė aplankyti Agnesę, kad sužinotų, kaip ji jaučiasi naujoje aplinkoje ir su naujais šeimininkais. Mes manėme, kad šuo seniai mus pamiršo…
Atvykęs vieton, tėtis ilgai negalėjo rasti Agnesės, o kai jam parodė voljerą su avigane, pirmą sekundę jis nepažino savo numylėtinės. Ne, žinoma, tai be abejonių buvo Agnesė, tačiau jos akys buvo svetimos. Vietoj linksmų ugnelių jose buvo pyktis ir tuo pačiu nusivylimas.
Tėtis prisiartino prie šuns, tikėdamasis paglostyti, tačiau ši, šiepdama dantis ir pasišiaušusi, sulojo ant buvusio šeimininko. Agnesė nieko nepamiršo, ji iškart pažino išdaviką ir nesiruošė jam atleisti.
Nesiruošė sau atleisti ir tėvas. Iki šiol sprendimą, priimtą prieš daugelį metų, jis laiko didžiausia savo klaida ir iki šiol negali ryžtis (laiko save nevertu) įsigyti bet kokį naminį gyvūną.
