Valgiau kvietinę košę, o dukrai melavau, kad valgau vištą ir geriu apelsinų sultis
Bičiulės įtikinėja mane pareikalauti iš dukters pagalbos. Bet kaip sunku man bebūtų, tai vis tiek neprivers manęs paprašyti dukters pinigų išlaikymui.
Anksčiau aš niekada nepastebėdavau savo dukters Anželikos gobšumo ir šykštumo. Būdama dar vaikas, ji visada dalydavosi su manimi savo šokoladuku, o gavusi aukštąjį išsilavinimą pagal galimybes duodavo man pinigų, kad aš nusipirkčiau kokį drabužį ar maisto.
Pinigų iš dukters aš neimdavau, todėl kad tuo metu aš dar dirbau ir man užtekdavo. Bet kai aš išėjau į pensiją, viskas pasikeitė.
Į pensiją aš išėjau 60 metų. Nuo 55 metų aš dirbau budėtoja ir valytoja mokykloje.
Taip, žinoma, aš pavargdavau, bet užtai galėdavau sau nusipirkti būtinų medikamentų. Paskui į mano vietą rado jaunesnę darbuotoją, o aš išėjau į pensiją.
Dabar mano mėnesinės pajamos yra minimali pensija. Kas mėnesį už komunalinius aš atiduodu trečdalį savo pensijos, o žiemą ši suma tampa žymiai didesnė.
Iš produktų už savo pensiją aš galiu nusipirkti tik kruopų, daržovių pirmiesiems patiekalams (apie mėsą išvis nėra kalbos) ir kartais pieno produktų.
Apie kokias higienos priemones, reikalingas smulkmenas ir vaistus dar galima kalbėti? Man dar prieš metus daktaras išrašė vaistų, bet aš jų neperku, nes aš neturiu pinigų. Jei aš nusipirksiu tablečių, maistui man nieko neliks.
Prieš metus mano dukra ištekėjo antrą kartą. Gyvena kitame mieste. Iš jos atsiųstų fotografijų aš supratau, kad jie nusipirko mašiną, paėmė butą ilgalaikiam kreditui, o vasarą važiavo ilsėtis į Turkiją.
Kai Anželika man skambina, ji domisi, ką skanaus aš sau gaminu. O aš jai visada meluoju, sakau, kad man viskas puiku, kad valgiau keptą vištytę, gėriau apelsinų sulčių. O iš tiesų aš jau ir nepamenu šių produktų skonio.
Aš apgaudinėjau, o ji tikėjo, o gal apsimetė, kad tiki. Juk ji puikiai žino mano pensijos dydį ir maisto produktų kainas.
Pastaruoju metu pasidarė visai blogai ir aš nusprendžiau paprašyti dukters pinigų. Norėjau nusipirkti daržovių užšaldyti ir kokios nors avalynės.
Anželika, kaip man pasirodė, su supratimu atsižvelgė į mano prašymą ir sekančią dieną į mano kortelę pervedė 10 eurų. Kaip jūs manote, ką motina po to gali jausti?
Jeigu aš žinočiau, kaip grąžinti jai pinigus atgal, aš taip ir padaryčiau. O ji vakare man paskambino, kad įsitikintų, ar pinigai pasiekė adresatą. Aš jai pasakiau ačiū, o kai mes su ja atsisveikinome, aš apsiverkiau iš bejėgiškumo.
Žiūrint pagal šiandienines kainas, tai už 10 eurų galima tik kavos išgerti, o ji mamai į pagalbą atsiuntė.
Aš pati sau daviau žodį, kad niekada nebeprašysiu iš jos pinigų. Jei pati nuspręs man padėti, tebūnie. O jei ne, reiškia, ne. Taip jai ir sakysiu, kad man visko pakanka.
Aš jai meluodavau, kad ji mažiau pergyventų, o dabar ką? Galbūt ji galvoja, kad jei aš gyvenu provincijoje, tai reiškia, mums čia nieko nereikia? Ir tik mieste reikalingi pinigai?
