Senstanti mama parašė laišką jauniems vaikams. Taip tikra, kad net skaudu. Branginkite mamas!

Mylimi mano vaikai!

Po dviejų dienų jūs ateisite į mano jubiliejų. Pažvelgę į mane jūs suprasite, kad aš jau sena. Aš jūsų prašau apsišarvuoti kantrybe ir pabandyti suprasti, kokiame gyvenimo etape aš esu.

Jei aš ar tėtė pradėsime pasakoti istoriją, kurią jūs jau girdėjote iš mūsų prieš metus, jei mes kartosime visa tai, ką jūs jau girdėjote, nereikia mūsų pertraukti, kad suirzę pasakytumėte: „Tu jau pasakojai mums tai vos prieš valandą“. Tiesiog išklausykite, aš labai jūsų prašau. Prisiminkite savo vaikystę, kai aš jums daug kartų skaitydavau vieną ir tą pačią pasaką prieš miegą.

Kai aš nepanorėsiu praustis po dušu tą minutę, kai jums to reikia, nesibarkite ir negluminkite manęs. Jūs tiesiog iš naujo prisiminkite, kaip vakarais, pavargę po darbo, mes įkalbinėdavome jus eiti į vonią, kai jūs buvote maži. Juk jūs nelabai mėgdavote maudytis, tiesa?

Kai jūs susidursite su mano nemokšiškumu, susijusiu su naujomis technologijomis, nežiūrėkite į mane kaip į silpnaprotę. Paprasčiausiai duokite man laiko išmokti!

Atminkite, kokia buvau kantri, kai kažko mokiau jus. Mokiau valytis dantis, laikyti šaukštą, rengtis, o taip pat susidoroti su gyvenimiškomis situacijomis. Laikas bėga ir su kiekviena diena aš sensiu vis labiau. Taigi, pasisemkite kantrybės. Pabandykite suprasti, kad mano amžiuje žymiai sunkiau išmokti ko nors naujo, nei jūsų.

Jei aš kartais pamesiu pokalbio giją, duokite man laiko, kad prisiminčiau, apie ką buvo kalbama. Nereikia nervintis ir erzintis. Nežiūrėkite iš aukšto ir nekantriai. Jūs turite žinoti, kad svarbiausia man yra būti šalia jūsų. Jūs visada būsite svarbiausi mano širdyje.

Kai aš nebegalėsiu taip pat greitai vaikščioti kaip jūs, tiesiog paimkite mane už rankos ir prisiderinkite prie mano ėjimo tempo. Aš irgi duodavau jums ranką, kai jūs žengėte pirmuosius savo žingsnius. Ir tada man buvo labai linksma!

Tiesiog praleiskite nedaug savo laiko su manimi. Pasistenkite suprasti mane. Suteikite galimybę, kad aš baigčiau savo gyvenimą su meile ir švelnumu širdyje. Man didžiausia dovana yra laikas, kurį aš praleidau su jumis.

Noriu baigti savo laišką žodžiais: „Aš jus labai myliu, brangūs mano vaikeliai!“