Aš vis dar tavo sūnus: laiškas mamai…

Aš vis dar tavo sūnus, mama.

Tu skaitinėji senus sveikinimus ryškiose atvirutėse, kur visi laimingi, kad tau gimiau aš. Tu nesugrąžinsi mano vaikystės ir jos prisiminimui tu saugai mano šviesių plaukų sruogą, nusitrynusį vystyklą ir pirmąjį pieninį dantį. Tu neperrašysi mano brendimo ir kiekvienas pavojingas mano ėjimas, kiekviena paauglio surūkyta cigaretė, pašalinimas iš kolegijos, pabėgimas iš namų visai parai giliomis raukšlėmis įsirėžė į tavo odą. Dabar aš suaugęs ir man nereikia artefaktų.

Mes turime vienas kitą, gyvi ir nepertraukiamai susieti, čia ir dabar. Ir kartais aš sakau, kad šeštadienį važiuosiu aplankyti mamos ir mano žmona pavydžiai rauko nosytę, tačiau aš nekeičiu savo sprendimo, todėl kad ilgiuosi tavęs.

Tu turbūt galvoji, kad dabar, kai aš moku vaikščioti, pasirinkti, apsaugoti save ir mylėti, man tavęs nereikia, tačiau tu man reikalinga, mama, aš vis dar tavo sūnus.

Kartais aš elgiuosi blogai, mama.
Į mūsų namus aš grįždavau muštynėse suplėšęs brangią striukę, pirmą kartą paragavęs alaus, gavęs dvejetų ir vienetų. Tu laukei ir priėmei mane bet kokį, sumuštą, piktą, kaltą, o aš žinojau, kad rytoj man greičiausiai klius, tačiau šiandien mane apkabins ir priglaus tiesiog už tai, kad aš gyvas grįžau namo. Kiek metų praėjo, o aš vis dar tuo įsitikinęs.

Aš kiekvieną dieną prisimenu, kad galiu ateiti pas tave sumuštas gyvenimo, piktas ant aplinkybių, kaltas dėl savo problemų, o jei man už kažką ir klius, tai tik už tai, kad aš sulysau, blogai valgau ir retai skambinu.

Kartais atšliaužiančioje gyvenimo tamsoje tavo langas šviečia man kaip švyturys ir ta šviesa taip reikalinga man, mama, juk aš vis dar tavo sūnus.

Aš taip dažnai prisimenu vaikystę, mama.
Kai aš ėjau į 6 klasę, tu iš spintos ištraukei pilką paltą rudais langeliais, kuris kadaise buvo pirktas išaugimui ir iki kurio aš galiausiai priaugau. „Dabar pats madingiausias!“ – paskelbei tu, o aš sukėliau isteriją, nes man atrodė, kad aš kvailai atrodau.

Dabar aš turiu lygiai tokį pat paltą, tačiau parinktą stilisto ir jis kainuoja dešimt kartų brangiau.

Prisimindamas tokias istorijas, sunkiai sulaikau šypseną. Tik pažvelk, kiek mes su tavimi turime bendrų prisiminimų. Kiek mes praėjome kartu ir kokiuose sudėtinguose gyvenimo viražuose tu mane lydėjai.

Yra tik du žmonės pasaulyje, susieti šių bendrų prisiminimų, tu ir aš, o tai reiškia, kad aš vis dar tavo sūnus.

Būna, aš taip pavargstu, mama.
Aš dabar turiu didelę atsakomybę. Laikas reikalauja iš manęs būti geriausiu visame kame, siekti, stengtis, gauti. Vos atleidęs vadžias darbe, aš rizikuoju netekti pelno, atsipalaidavęs namuose rizikuoju nuvilti savo žmoną.

Atrodo, yra tik viena vieta žemėje, kur aš galiu pasirodyti silpnas, niekuo nerizikuodamas ir ta vieta – tavo namai. Aš dabar silpnas ir tu manęs nepasmerksi, aš dabar beveik bejėgis ir tu manęs pagailėsi, aš dabar tiesiog tuščias ir tu manimi nenusivilsi.

Man taip norisi kartais vėl tapti mažu ir patikėti visas savo bėdas tau, pabūti atsipalaidavusiu ir silpnu, man viso to taip reikia, o tai reiškia, aš vis dar tavo sūnus.

Pasaulyje taip mažai patikimumo, mama.
Kartais apsidairai į šalis, ieškodamas ko nors garantuoto ir supranti, kad nėra jokių garantijų. Žinai, verslo partneriai gali nuvilti, žmona gali išeiti, su draugais gali išskirti laikas, na kur ten, kartais ir pats savimi abejoji.

Tačiau niekada savo gyvenime aš neabejojau tavo meile. Besąlygiška, neabejotina, patikima, ji kaip tvirta dirva po kojomis, nuo jos mes atsispiriame, kai žengiame pirmuosius žingsnius ir į ją mes atsiremiame, kai nėra daugiau į ką remtis. Tai kaip atvažiuoti į seną savo vaikystės miestą, rasti visus pastatus pasenusius ir griūvančius ir aptikti vienintelį išlikusį granitinį postamentą, kuris stovėjo čia amžiais ir išliko iki šių dienų.

Tavo meilė be garantijų ir antspaudų patikrinta prigimties ir mano nelengvo charakterio, ji taip palaiko mane ir aš taip džiaugiuosi, kad aš vis dar tavo sūnus.

Aš myliu tą moterį, mama.
Kai buvau nereiklus mažylis, aš šypsojausi kiekvienam sutiktam ir bet koks svetimas galėjo paimti mane ant rankų ir išsinešti nežinoma kryptimi. Tačiau tu kaip gulbė sniego baltumo sparnais pridengdavai mane, neleisdama pašaliniams įsismelkti į mano vaikišką širdį, nuskriausti mane, apgauti.

Tu rinkai mano bendravimo ratą ir mano simpatijos buvo pagrįstos tavo simpatijomis. Dabar aš suaugęs ir šalia manęs moteris, kurią pasirinkau aš. Kažkuriuo gražiu momentu vienodų veidų minioje aš įžvelgiau šį blyškų strazdanotą veidą ir pamilau kiekvieną jos strazdaną. Tu vis stebiesi, kas pas mus bendro ir už ką aš ją pamilau.

Žinai, būtent ši moteris mūsų vaikų laukia namuose bet kokių: primuštų, piktų, kaltų. Būtent ši moteris į prisiminimų dėžutę surenka pirmuosius vaikiškus darbelius, fotografijas, užrašo linksmas istorijas, nutikusias mums. Būtent šios moters meilė granitiniu postamentu kyla virš trapaus ir nepatikimo pasaulio, į kurį atėjo mūsų vaikai.

Aš stebiu visa tai ir žymiai mažiau jaudinuosi dėl jų ateities, aš prisimenu tave ir žymiai mažiau jaudinuosi dėl savęs paties.

Aš taip dėkingas tau, mama, kad aš vis dar tavo sūnus.