Kur tu, berniuk?! Mes juk be tavęs pražūsime…

18.04.202319.04.2023 Daiva

80-ųjų viduryje, važiavau maršrutiniu. Ant sėdynės šalia nenustygo kokių šešerių berniukas.

Jo mama žvelgė pro langą, nereagavo. O jis tampė ir tampė ją už rankovės.

Už lango plaukė medžiai, krapnojo lietutis, buvo pilka…

Vaikas kažko reikalavo ar kažką tvirtino. Ir čia staiga ji kad pasisuks į jį nuo lango, kad trūktels jo ranką nuo savęs ir kad sušnypš:

– Ko tu iš manęs nori?
Jis nutilo.

– Ko tu nori, aš tavęs klausiu?! Tu išvis bent žinai, kas tu toks?! Tu niekas Supratai?! Tu niekas!!! – ji iškvėpė jam tai į veidą, tiesiog ištėškė.
Berniukas žiūrėjo į ją ir man pasirodė, kad jam dreba galva. Arba čia aš drebėjau. Pajutau, kaip prakaituoja nugara.

Prisimenu pirmą mintį: „Negi tai ji jam sako?! Apie ką ji galvoja tuo momentu?!“

– Negaliu į tave žiūrėti,- sušnibždėjo ji.

„Tu gi jį nužudei!“- pasakiau aš, bet niekas manęs neišgirdo.

Maršrutiniame kaip niekur nieko snaudė žmonės.

Aš sėdėjau nekrutėdamas.

O berniukas neverkė. Ji numetė jo ranką ir vėl nusisuko į langą.

Jis jau nebesisukiojo, nutilo kažkaip iškart. Žiūrėjo į suplyšusią kėdės nugarėlę priešais ir tylėjo.

O man buvo noras atsistoti ir prie visų, va dabar, tiesiog sudraskyti ją į gabalus! Pasakyti jai: „Tai tu paskutinė b…! Tai tu niekas! Tu juk jį nužudei!“

Prisiekiu, aš būčiau tai padaręs! Susilaikiau dėl berniuko.

Aš užsimerkiau, ėmiau giliai kvėpuoti, kad kažkaip nusiraminčiau.

O kai atsimerkiau, pamačiau saldainį.

Jaunas vaikinas, panašu, studentas, toks šviesus, garbanotas, su džinsiniu kostiumu, tiesė berniukui saldainį.

Jis dar krestelėjo ranka, pasakė:

– Imk, tai tau.

Šis paėmė. Ir tuoj pat vaikinas jam ištiesė antrą saldainį. Berniukas luktelėjo ir paėmė antrą.

Toliau vyko veiksmas, kurį prisimindamas aš vos sulaikau ašaras.

Berniukas nevalgė, jis palietė mamos ranką.

Ji ne iškart pasuko veidą į jį. Bet visgi pasuko. Ir akivaizdžiai norėjo jį pribaigti.

Bet jis tiesė jai saldainį.

Ji pažiūrėjo į jį, į saldainį, mačiau, kad ji nesupranta.

Tada jis įdėjo saldainį jai į ranką. Ji lyg nudegusi greitai jį grąžino.

– Nenoriu,- pasakė.

Du saldainiai gulėjo ant jo delno.

– Valgyk pats,- tarė ji ir tyliai pridėjo,- Aš nenoriu… Garbės žodis.

Tada jis padėjo saldainį jai ant kelių.

Niekada nepamiršiu tos pauzės. Ir tos brandos. Priešais mane per kelias minutes šis berniukas tapo vyru, o ji iš piktos, susierzinusios bjaurybės tapo gražia jauna moterimi. Bet kuriuo atveju aš tai pajutau.

Ji tylėjo. Ilgai ilgai tylėjo. Žiūrėjo į jį lyg pirmąkart matydama.

Paskui apkabino.

Ir jis ją apkabino.

Paskui jis išvyniojo saldainį ir davė jai. Ir kol ji neįsidėjo jo į burną, pats nevalgė.

Jūs tai įsivaizduojate?!

Tai buvo dar vienas šokas, bet jau kitoks.

Aš tada pagalvojau sau. Aš pagalvojau: „Štai tu sėdi, toks teisuolis, tu norėjai atsistoti, apkaltinti, tu norėjai ją „sudraskyti“, perdaryti. Ir tu nieko nebūtum pasiekęs, išskyrus skandalą ir keiksmus. O šis berniukas, pažvelk, koks jis išmintingas, jis padarė kitaip. Ir sujaudino iki ašarų, iki pat širdies.

O dar tas jaunas vaikinas, kuris davė jam du saldainius,- pagalvojau aš,- jis juk ne šiaip sau davė du.“

Aš apsidairiau.

Galiniame maršrutinio lange pamačiau tą jauną vaikiną, jis ėjo tolyn darganota gatve.

O mama ir sūnus sėdėjo suglaudę galvas. Kaip jauni įsimylėjėliai, dievaži!

Čia vairuotojas paskelbė mano stotelę. Aš išlipdamas paliečiau berniuko ranką. Aš taip jam pasakiau „ačiū“.

Nemanau, kad jis suprato, bet tai ir nesvarbu.

Aš visam laikui įsiminiau šią pamoką.

Įsiminti tai įsiminiau, tačiau turėjo praeiti eilė metų, kad aš ją suvokčiau.

Kad tai ir yra tikrasis auklėjimas. Apie kurį žino ne visi suaugusieji.

Kad tik pavyzdžiu ir auklėja. Ne riksmu, ne kaltinimais, ne mušimu, ne. Tik pavyzdys veikia, daugiau niekas.

Ir šis berniukas parodė pavyzdį. Ir jai, ir man. Ir jis mus pakeitė.

Kur jis, šis berniukas?!