Skaitau vakare vaikui pasaką „Apie žvejį ir žuvelę“ ir staiga suprantu, kad ne senis, o senė man kelia užuojautą
Jūs tik pagalvokite!
Ji su šituo seniu pragyveno 33 metus!
Ir ką jie užgyveno? Suskilusią geldą ir žeminę!
Ir ne tokia ji ir senė…
Jeigu ištekėjo kokių 17, reiškia, jai buvo 50 metų.
Ir visus tuos gyvenimo su seniu metus virė jam barščius, košę, verpė ir skalbė…
Nieko neprieštaravo.
O jis buvo laimingas savo žvejyba ir pilnai patenkintas ir žemine, ir gelda, ir barščiais su koše.
Lydeka, ir ta buvo retai, kadangi tinklas dažniausiai buvo tuščias…
Per 33 metus jis negalėjo nė geldai uždirbti, nekalbant jau apie namą.
Tik kartą jam nuskilo (turbūt dievas susimylėjo) ir jam buvo pasiųsta Auksinė Žuvelė.
Ir ką diedas?
Net dykai jis neturėjo nė vieno noro!
Ir ne, kad patylėtų, jis dar ir žmonai pranešė apie savo „žygdarbį“!
Ir kaip būtų pasielgusi kiekviena moteris, nutrynusi rankas nuo skalbimo ir amžino verpimo?
Pirma, kas jai atėjo į galvą – nauja gelda!
Paskui troba…
O paskui jau prisiminė viską, apie ką svajojo verpdama ir laukdama vyro iš jo žvejybų…
Viską jam priminė! Už visas ašaras atkeršijo!
Ir sargyba su reikalu jam įkrėtė! Manau, per šį trumpą periodą ji pilnai gavo iš gyvenimo viską, ko norėjo.
Ir jei jau dykai, tai ir dvarininke, ir cariene…
Tokia užmačia!
Tokie vaidmenų žaidimai!
O senis neturėjo nei valios, nei jėgų sustabdyti šias fantazijas ir teisingai gavo už tai į skūrą.
Tačiau bet kokioje savirealizacijoje yra tam tikros lubos.
Nešok aukščiau bambos! Ne veltui sakoma, aukščiau šoksi, žemiau krisi.
Ir vėl – tas pats senis, gelda ir žeminė.
Ak tas Puškinas! Kiek prasmių, atrodytų, paprastoje pasakoje!
O juk padarė taip, kad visos kartos užjaučia senį…
O štai man šiandien pasidarė gaila senės.
