Vyras pavogė iš manęs pinigus, dar ir įsižeidė

Štai jau 3 mėnesiai, kai šeimoje dirbu tik aš. Vyrą atleido pagal etatų mažinimą, visą tą laiką jis bando rasti kažką pagal profesiją.
Bet visur tai tas, tai anas. Tai alga maža, tai viršininkas kvailys, pasak vyro. Aš kantriai laukiu ir viena tempiu šeimą.

Ir štai neseniai iškilo klausimas, kad vaikui reikia nuosavo kompiuterio. Nors pigutėlio. Tačiau vis tiek tai ne 100 eurų. Atsižvelgiant į tai, kad pas mane ir taip pajamos nedidelės, šis užmojis tiesiog neišpildomas.

Tada aš nusprendžiau paimti nedidelį kreditą kompiuterio pirkimui. Bankas pritarė mano prašymui, aš viską apiforminau ir gavau pinigus. Kompiuterio susiruošėme eiti sekančią dieną, o pinigus kol kas padėjau į spintą po patalyne.

O nuo ko slėpti? Vyras namie ištisomis dienomis, prižvelgs, jei ką. Žinoma, Saulius žinojo apie paslėptą tūkstantį.

Vakare prisiminiau rytdienos planus. Galvoju, padėsiu dabar pinigus į rankinę. Pakišau ranką po patalynės krūva ir apšalau. Pinigų nebuvo! Iškrausčiau visą spintą. Nieko!

Saulius tuo metu ramiai žaidė „tankus“.

– Tu ėmei pinigus? – susijaudinusi paklausiau aš.

– Kokius pinigus? – apsimetė nustebęs jis.

– Tuos, kuriuos banke ėmiau, sūnaus kompiuteriui pirkti!

– Neėmiau,- atsakė jis.

– Reiškia, kviečiu policiją. Kas gi galėjo? – drebančia ranka siekiau telefono.

– Nagi nustok tu! – pyktelėjęs atsakė Saulius. – Kam kelti triukšmą dėl kažkokių centų.

– Centų? – pasipiktinau aš. – Juk aš už juos bankui atsiskaitinėsiu.

– Nes tu nemoki uždirbti.

– Aš nemoku? O tu? Tu jau 3 mėnesius man ant sprando sėdi,- surikau aš, paskui staiga supratau, kodėl vyras toks ramus. – Sauliau, tu pavogei?

– Kodėl pavogiau? Aš paėmiau. Ir investavau kur reikia. Greitai skaičiuosime milijonus. Štai žiūrėk!

Ir jis atidarė man kompiuteryje kažkokią programėlę. Man pasidarė bloga. Tai buvo žaidimas, virtualios biržos imitacija. Tiesiog man pasakojo darbe apie panašią machinaciją.

Pasirodė, kad vyras dar iš draugų prisiskolino, jau mėnuo, kaip žaidžia. Neseniai paėmė greitąjį kreditą. Beveik 5 tūkstančius ir štai mano tūkstančio nepasibodėjo.

Iš pradžių bandžiau ramiai viską paaiškinti vyrui, o paskui jau drebėjau iš pykčio. Saulius nieko nesuprato, jis buvo įsitikinęs, kad greitai taps milijonieriumi. Tiesiog kaip užzombintas.

– Tu kvaila! – įsižeidęs atsakinėjo man. – Aš juk dėl šeimos stengiuosi. Man reikėtų dar iš kur nors paimti 10 tūkstančių ir mes laimėtume aukso puodą.

Supratau, kad gyvenu su idiotu.

Žinoma, jokio aukso puodo mano vyras negavo. Sukčiai jau sekančią dieną nutraukė bet kokį bendravimą su juo. O tas kvailys dar sėdi prie kompiuterio su telefonu rankose ir laukia skambučio.

Atrodo, jis jau ėmė suprasti, ko pridirbo, tik dar neprisipažįsta.

O aš nesugalvoju, ką man dabar daryti? Kompiuterio nenupirkau, bankui skolinga. Vyro draugai jau užsimena, kad laikas grąžinti skolas. O juk dar kaba jo greitasis kreditas.

Kaip man elgtis? Mesti jį, ar ką? Gaila… Juk visgi myliu.

You cannot copy content of this page