Išmintinga pasakėčia, kurią man papasakojo močiutė

Gyveno kartą du broliai. Draugiškai gyveno. Viską dalijosi perpus – ir džiaugsmą, ir sielvartą. Niekada nesipyko.

Kartą užsėjo jie lauką kviečiais. Ir užderėjo gausus derlius. Iškūlė broliai visus kviečius. Žiūri į derlių ir galvoja: kaipgi jį padalinti? Vienas brolis, vyresnysis, turėjo žmoną ir mažų vaikučių. O kitas brolis, jaunesnis – nei žmonos, nei vaikų. Štai vyresnysis ir sako jaunėliui:

„Tau, broli, reikia savo gyvenimą tvarkytis, vesti laikas. Todėl tu imk daugiau kviečių. O aš jau viską turiu.“ O jaunesnysis jam sako: „Ne, tu imk daugiau. Pas tave šeima, vaikai. Tau reikia daugiau, nei man.“

Ginčijosi jie, ginčijosi ir galiausiai nusprendė pasidalyti derlių po lygiai. Pasakyta – padaryta. Pasidalijo derlių ir paslėpė savo svirnuose.
Guli vyresnysis brolis naktį ir galvoja:

„O juk jaunėliui kviečiai reikalingesni. Visgi reikėjo jam duoti daugiau.“Atsikelia jis, eina į savo svirną, pasemia du maišus kviečių ir neša juos į jaunėlio svirną. O tuo metu jaunesnysis guli ir taipogi galvoja:

„Ech, reikėjo laikytis savo. Juk pas vyresnį brolį šeima, vaikai, reikia juos maitinti, rengti, mokyti. Jam kviečiai reikalingesni, nei man.“

Atsikelia jis tada, pasikrauna du maišus kviečių ir neša grūdus į brolio svirną. Tas pats kartojasi ir kitą naktį, ir sekančią. Ir kartą broliai susitiko pusiaukelėje.

„Tu kur?“ – klausia vyresnysis. „Pas tave, – atsakė jaunėlis, pasitaisydamas maišus su grūdais ant peties. – O tu kur?“ – „O aš pas tave“ – atsako vyresnysis, pamėtėdamas maišus su kviečiais.

Žiūri vienas į kitą ir ima juoktis. „Ką gi mes čia? Kasnakt nešame vienas kitam kviečius?“

Ar broliai kažką prarado, perduodami vienas kitam derlių? Ko pasidarė daugiau? Daugiau meilės, rūpesčio. Jų draugystė, pagalba vienas kitam, broliška meilė tapo žymiai stipresnės.

Labai svarbu pirmiausia galvoti ne apie save, o apie mylimą žmogų.

Reikia pasistengti suprasti jį. Duoti jam tai, ko jis nori ir tikisi. Ir tada tavo mylimas žmogus atsakys tuo pačiu.

Jis irgi ims galvoti apie tave, tavo norus, o ne apie save. Ir kai abu mylintys žmonės galvos vienas apie kitą, iškels antrosios pusės troškimus aukščiau savųjų, tada ir barnių, skandalų, visokių nesutarimų tarp jų jau nebus.

Tai istorija apie tai, kad tvirta santuoka statoma tik ant altruistinio noro atiduoti.