Per didelį speigą kiemo šunį pirmąkart įleido pasišildyti namo. Štai kaip pasielgė šuo
Vargu ar Kevinas prisimena, kaip gyveno namuose, būdamas šuniuku. Nuo ankstyvos vaikystės jį ėmė ruošti gyvenimui lauke.
Dabar šuo neįsivaizduoja, kaip galima gyventi kitaip. Net jei jis turėtų galimybę, ne faktas, kad šuo keistų laisvę ir nepriklausomybę į namų nuobodulį.
Kevinas gyveno šiltoje būdoje, buvo šeriamas 3 kartus per dieną, lakstė po namų teritoriją, jausdamas laisvę. Šuniui patiko toks gyvenimas, jis laikė jį idealiu.
– Tėtukai, o Kevinui nešalta – klausinėjo mažoji Edgaro dukrelė. Tai jis prieš pusantrų metų pasiėmė namo mažą šuniuką, kurį kažkas numetė prie darbo.
– Ne, mažyle, nepergyvenk, aš apšiltinau būdą iš vidaus. Be to, mūsų Kevino kailis tankus, jis neleis jam sušalti.
Tačiau šis pokalbis vyko žiemos pradžioje. Gruodį temperatūra niekada nenukrisdavo žemiau 20 laipsnių. Žiemos viduryje paspaudė smarkus šaltis. Lauke buvo beveik -30.
Kai Edgaras priėjo prie Kevino, šuo išlindo iš būdos labai nenoriai, jis drebėjo ir kaukė. Šuniui buvo labai šalta. Todėl Edgaro šeima nusprendė įleisti šunį į namus bent nakčiai.
– Įsileisime Keviną šildytis į namus, tačiau reikia jį pastoviai prižiūrėti. Jis pas mus kiemo šuo, neaišku, kaip elgsis namų aplinkoje. Kad tik baldų negraužtų,- pasakė Edgaras savo namiškiams.
Vaikai, kurie seniai svajojo, kad Kevinas atsidurtų namuose, pažadėjo, kad nenuleis akių nuo šuns.
Kam jau tikrai nepatiko idėja priglausti Keviną, tai naminiam katinui Fredžiui. Visą žiemą pagyvenęs katinas miegojo ant sofos ir nesiruošė keisti savo gyvenimo būdo dėl namuose atsiradusio kažkokio šuns.
Kai vakare Edgaras priėjo prie būdos ir pakvietė Keviną, šuo pribėgo, patenkintas vizgindamas uodegą. Tiesa, jis ne iškart suprato, ko nori šeimininkas. Edgaras beveik įtempė į namus nesusivokiantį šunį.
„Bene jūs mane su katinu Fredžiu supainiojote. Tai jis gyvena namuose, o aš kiemo šuo,“- lyg norėjo pasakyti Kevinas.
Dar labiau šuo sutriko, kai jo sutikti išsirikiavo visa šeimyna. Net Fredis atsikėlė nuo sofos, kad pažiūrėtų nepatenkintu žvilgsniu, lyg bardamas šeimininkus už jų poelgį.
Kevinas visada buvo vikrus ir judrus šuo. Tačiau namie jis elgėsi labai kukliai, lyg bijodamas ką nors padaryti ne taip.
Nakvojo šuo ant mažos sofutės koridoriuje. Net sapnuodamas Kevinas patenkintas vizgino uodegą, lyg dėkodamas šeimininkams, kad neleido sušalti žvarbiu oru.