Mergaitė žiūrėjo į vitriną ir prašė nupirkti keksą, bet motina neturėjo pinigų
Kartą vakare užėjau į prekybos centrą. Matau, prieš vitrinas su konditerijos gaminiais stovi mergaitė. Ji buvo aprengta paprastai, bet tvarkinga.
Ji kažką skaičiavo mintinai ir baksnojo mažu pirštuku į stiklą. Čia prie jos priėjo mama ir pasakė, kad šiandien mažylei negali nupirkti tortuko, nes prieš porą dienų pirko vaflių. Mergaitė supratingai linktelėjo ir pasuko kasos link. Ji vis žvilgčiojo į saldumynų pusę, bet, nuleidusi galvą, ėjo toliau.
Man į galvą iškart atėjo idėja nupirkti tuos keksiukus ir padovanoti jai. Nes aš mačiau, kad ji norėjo, tai paėmiau iškart juos. Man gražiai supakavo keksiukus ir aš nuėjau link jos. Mergaitė stovėjo su berniuku (turbūt broliu), kuris glostė flomasterius ir bandė mamos jų prašyti. Jis švelniai glaudė mažą dėžutę prie krūtinės ir nenorėjo paleisti iš rankų.
– Danieliukai, – pradėjo mergaitė, – mama pasakė, kad šiandien pas mus mažai pinigų, todėl mes negalime pirkti visa tai.
– Na gerai, nuspalvinsiu savo drakoną pieštukais.
Man taip suspaudė širdį tuo momentu. Nekalti vaikai negalėjo sau leisti paprastų džiaugsmų, kuriuos turi kiti. Aš paėmiau ir įdėjau į savo krepšį flomasterių pakuotę, pieštukus ir kelias spalvinimo knygeles. Tačiau nežinojau, kaip visa tai padovanoti vaikams, neįžeidus jų mamos.
Sumokėjau už viską ir priėjau prie mažylių:
– Šiandien šioje parduotuvėje vyksta konkursas „Mieliausias vaikas“ ir jūs tapote mūsų konkurso nugalėtojais. Dovanojame jums prizą – saldumynų ir dar kelis linksmus dalykus.
Vaikai žiūrėjo į mane didžiulėmis akimis ir beveik šokinėjo iš laimės.
– Teta, labai jums ačiū! Mes visada būsime mieli, kad vėl laimėtume jūsų konkurse!
Nuo šių žodžių man pasidarė taip šilta ir džiugu, kad nevalingai nusišypsojau plačiausia šypsena. Mažyliai buvo laimingi, jų mama šypsojosi, o aš tiesiog džiaugiausi, kad galėjau padėti. Šie vaikučiai tikrai nusipelno tokių dovanų. Daryti gera pasirodė neįtikėtinai malonu.
O jūs padedate stokojantiems?
