15-os aš išėjau iš tėvų namų. Atviras nemylimos dukters pasakojimas

Išėjau iš tėvų namų 15-os. Na, kaip išėjau… Vieną gražią dieną grįžau namo, o ten stovėjo krepšys su mano daiktais. Niekas manęs nelydėjo, neprašė pasilikti… paprasčiausiai pasiėmiau savo daiktus ir išėjau. Taip turėjo nutikti, kadangi aš buvau gana problematiška paauglė su savo dideliais ir riebiais tarakonais galvoje.

Mamai buvo sunku su manimi ir vieną gražią dieną ji palūžo. Tada mano daiktai ir buvo surinkti. Tėvui aš išvis niekada nerūpėjau. Kaip ir kiti jo vaikai. Aš turėjau dar du netikrus brolius ir seserį.

Bandžiau taisyti santykius. Radau darbą, įstojau į universitetą. Periodiškai ateidavau pas juos ir prašydavau atleidimo. Tačiau tėvai kaži kelintą ėmėsi perskaičiuoti visas mano nuodėmes ir klaidas. Nuo to darėsi bjauru. Mes vėl pykomės. Mano atsiprašinėjimų jau niekam nereikėjo.

Paskutinis mano susitikimas su motina ir tėvu įvyko per mano vestuves. Nuo tada praėjo 5 metai ir mes daugiau nesimatėme. Tada motina nusileido iki to, kad atvyko į ceremoniją. Į restoraną ji jau neatėjo…

Man auga dvi dukterys. Jų biologinė močiutė nė nenutuokia apie anūkių egzistavimą. Ar man skaudu? Kartais! Ar verta ką nors keisti? Vienareikšmiškai ne!

Dabar, kai aš jau suaugusi, puikiai suprantu, kodėl motina taip elgiasi su manimi. Ji pagimdė mane 35-erių nuo žmogaus, su kuriuo ji tikrai neplanavo nei vaikų, nei bendro gyvenimo. Nuo aborto ją atkalbėjo mano močiutė.

O ir ji pati puikiai suprato, kad jei žengs tokį žingsnį, tai daugiau tikrai nepagimdys. Bet aš jai išties nebuvau reikalinga… Taip mes ir gyvenome!

Kodėl dalinuosi su jumis tokiais atviravimais? Noriu, kad jūs irgi suvoktumėte, kad niekada nepadarysite psichologinės traumos savo vaikui, net jei statysite jį į kampą, šleptelėsite per užpakalį ir neskaitysite knygų prieš miegą.

Mylintys tėvai niekada nepadarys lemtingos klaidos, net jei neskaitė pedagogikos ir psichologijos knygų. Tiesiog todėl, kad jie myli savo mažylį ir jiems jis pats trokštamiausias. Mylintys tėvai gali neskirti reikiamo dėmesio savo atžalai dėl darbo ar namų reikalų, tačiau jie niekada nepaleis jo auklėjimo savieigai.

Nė viena sveika asmenybė neišaugo pagal knygą. Neįmanoma pakoreguoti gyvenimo pagal aksiomas ir teoremas. Jūs taip tik sukelsite sau depresiją.
Būti sąmoningais tėvais puiku. Tačiau palikite sau teisę klysti. Tiesiog mylėkite savo vaiką ir tada jūs tikrai būsite šalia jo net sunkiausią minutę.

Mylintys tėvai visada palaikys savo mažylį ir padės jam įveikti net sudėtingiausias problemas. Ir čia jūs būsite pavyzdys!

Svarbiausia auklėjant laimingą vaiką – meilė jam. Jei jis mato ir jaučia, kad yra trokštamiausias, visada ateis pas jus pagalbos. Tokie vaikai turi vidinę atramą. Aš, deja, tokio branduolio neturėjau…

Labai bijojau pakartoti savo tėvų klaidą. Nenorėjau tapti tokia pat kaip motina. Šis jausmas kėlė man paniką. Bet paskui supratau, kad niekada tokia netapsiu.

Taip, aš klydau daug kur. Bet svarbiausia – aš myliu savo vaikus ir jie man labai reikalingi!