„Mane augino tėvas su Dauno sindromu ir aš nesvajojau apie kitą tėtį“

Tikra sirų studento istorija palietė milijonų internautų širdis visame pasaulyje ir tapo pagrindu dokumentiniam filmui, skirtam palaikyti žmones su Dauno sindromu.

Saderas Isa – studentas ir būsimas stomatologas. Jis mokosi ir gyvena kartu su tėvais nedideliame Al Baidos kaime. Sadero šeima neįprasta. Jo tėčiui Dauno sindromas, tačiau papildoma chromosoma nesutrukdė jam tapti mylinčiu ir rūpestingu vyru bei tėvu, kuriuo didžiuojasi visa šeima.

Interviu Saderas papasakojo apie tai, kaip tėvas jį augino ir juo rūpinosi. „ Jei aš pats galėčiau pasirinkti sau tėtį, nesvajočiau apie nieką kitą.“-sako jis. Kai Sadero tėvai susituokė, nuotakos pasirinkimas nieko nesutrikdė, nors Džadas buvo 3 metais jaunesnis už sutuoktinę ir jam buvo diagnozuotas Dauno sindromas. Džadą kaime pažinojo kaip dirbantį, pareigingą ir gerą vyriškį. Sąjungai pritarė visi.

Praėjus 2 metams po vestuvių sutuoktiniams gimė berniukas ir tėtis padarė viską, kad aprūpintų vaiką viskuo, kas būtina ir padovanotų jam laimingą vaikystę. Nepaisant sveikatos sunkumų, Džadas 21 metus išdirbo malūne. Ir net dabar jis ateina ten, kad padėtų su paprasčiausiu darbu – iššluoti grindis, suberti grūdus. Šis nedidelis uždarbis padeda jam lygiai su visais kaimo gyventojais įnešti įnašą į šeimos biudžetą.

Senoje šeimos nuotraukoje – Džadas su žmona ir mažu sūnumi. „Vaikas, kuris auga ant kelių be galo mylinčiam tėvui, gauna tiek meilės ir švelnumo, kiek negauna niekas kitas“,- sako Saderas.

Saderas pasakoja, kad jo tėvas, nepaisydamas akivaizdžių sunkumų, padarė viską, kad jo sūnus gyventų įprastą gyvenimą, kokį gyvena visi kiti vaikai.

„Kol aš mokiausi, tėtis mane labai palaikė – finansiškai, psichologiškai ir visais kitais aspektais“,- sako jis. Ir nors, Sadero manymu, žmones su Dauno sindromu visuomenė laiko „pažeidžiamais ir priklausomais“, Džadas dirbo lygiai su visais, kasdien įrodydamas, kad jis niekuo nesiskiria nuo kitų – taip stipriai tėtis norėjo užtikrinti berniukui normalų gyvenimą.

Tėvo pavyzdys motyvavo Saderą stengtis tapti geresniu, pasiekti viską, kas įmanoma dėl žmogaus, kuris taip smarkiai dirbo dėl jo. Pasakodamas apie savo tėvus Saderas pabrėžia, kad jų šeima niekuo nesiskiria nuo tūkstančių kitų: „Jie taip pat kaip ir kiti pykstasi ir taikosi. Jų gyvenime daug meilės, paprastumo ir susitaikymo“.

Džadas labai didžiuojasi sūnumi ir tuo, ką jis pasiekė, ir atvirai tai parodo. „Kiekvieną kartą, kai tėtis mane pristato naujam žmogui, jis sako: „Mano sūnus – gydytojas“. Aš manau pasididžiavimą ir džiaugsmą jo akyse. Lyg jis norėtų pasakyti: „Žiūrėkite, man Dauno sindromas, bet aš užauginau sūnų ir padariau viską, kad jis taptų gydytoju ir padėtų kitiems“.

Sadero manymu, visuomenėje vyrauja neteisinga nuomonė apie žmones su Dauno sindromu. „Daugeliui moterų nėštumo metu nustačius, kad vaikas turi papildomą chromosomą, būsimos mamos dažnai ryžtasi jį nutraukti. Jei mano močiutė būtų sutikusi tai padaryti, manęs čia nebūtų“.

Sūnus niekada nesigėdijo savo tėvo. Kaime Džadą gerbia už paprastumą ir atvirumą ir nelaiko jo „balta varna“.

Apie Isa šeimą nusprendė filmuoti dokumentinį filmą. O dar Saderas daug pasakoja apie savo tėvą socialiniuose tinkluose. Jis laiko tėtį gyvu pavyzdžiu to, kad žmogus su papildoma chromosoma gali gyventi įprastą gyvenimą – dirbti, vesti, auginti vaikus.

„Norėtųsi, kad visi žmonės pripažintų, kad išsiskirti – tai ne gėda. Žmonės su Dauno sindromu gali būti nepanašūs į kitus, tačiau jie turi jausmus, svajones, protą. Jie gali gyventi normalų gyvenimą, jei visuomenė juos palaikys. Suteikime jiems šansą ir pamatysime, kokios didelės jų galimybės“,- sako Saderas.