Nesvarbu, jūs susituokę ar ne, jums verta tai perskaityti…

Istorija, kurią perskaičius akyse kaupiasi ašaros.

Kai tą vakarą grįžau namo, žmona dengė stalą. Paėmiau ją už rankų ir pasakiau, kad mums reikia pasikalbėti. Ji atsisėdo ir ėmė ramiai vakarieniauti. Vėl pamačiau skausmą jos akyse.

Staiga supratau, kad negaliu nieko pasakyti. Tačiau privalėjau tai padaryti. Norėjau skirtis. Ramiai iškėliau šią temą. Atrodė, ji visiškai nesupyko. Ji tik švelniai manęs paklausė: „Kodėl?“

Aš neatsakiau. Ir tai ją supykdė. Ji staiga ėmė šaukti, kad aš ne vyras. Tą vakarą mes daugiau nebesikalbėjome. Ji verkė. Žinojau, kad jai norisi suprasti, kas nutiko mūsų santuokai. Bet man buvo sunku prisipažinti, kad mano širdis dabar priklauso kitai – Džeinei. Kad aš daugiau nebemyliu jos. Aš paprasčiausiai jos gailėjau.

Su giliu kaltės jausmu sudariau skyrybų dokumentus, kuriuose buvo sakoma, kad jai lieka mūsų namas, mašina ir 30% mano kompanijos akcijų. Ji juos perskaitė, o paskui suplėšė į skutelius. Moteris, su kuria pragyvenau 10 metų, tapo man svetima. Man buvo gaila, kad ji išeikvojo man tiek daug laiko, bet aš negalėjau atsiimti savo žodžių – aš mylėjau kitą. Galiausiai ji pravirko. Mintis apie skyrybas, kuri mane buvo užvaldžiusi pastarąsias kelias savaites, darėsi aiškesnė ir labiau užtikrinta.

Sekančią dieną namo grįžau vėlai ir radau ją kažką rašančią už stalo. Nevakarieniavau ir iškart nuėjau miegoti, todėl kad buvau labai pavargęs po turiningos dienos su kita. Kai pabudau, ji vis dar sėdėjo už stalo ir rašė.

Tačiau man buvo vienodai, apsiverčiau ant kito šono ir vėl užmigau.

O ryte ji mane supažindino su savo skyrybų sąlygomis. Iš manęs nieko nebuvo reikalaujama, tik atidėti skyrybas mėnesiui. Ji paprašė manęs pabandyti pagyventi šį mėnesį normalų gyvenimą, dėti tam visas pastangas. Priežastis buvo paprasta: mūsų sūnui prasidėjo egzaminai ir ji nenorėjo, kad jis nusimintų dėl mūsų išsiskyrimo.

Tai mane tenkino. Tačiau buvo dar viena sąlyga: aš turėjau kiekvieną dieną visą šį mėnesį išnešti ją ant rankų iš kambario iki slenksčio, kaip mūsų vestuvių dieną. Pagalvojau, kad ji kraustosi iš proto. Tačiau, kad negadinčiau santykių paskutines mūsų dienas, priėmiau šį keistą reikalavimą.
Papasakojau Džeinei apie skyrybų sąlygas, kurias iškėlė mano žmona. Ji nusijuokė ir abejingai pasakė, kad tai absurdas. O dar, kad nepaisant to, ką mano žmona sumanė, jai teks susitaikyti su neišvengiamybe.

Mes su žmona neturėjome jokių kūno kontaktų nuo tada, kai aš paprašiau skyrybų. Todėl pirmą dieną, kai nešiau ją ant rankų, tai atrodė nerangiai. Mūsų sūnus stovėjo ir plojo džiaugdamasis kaip tėtis neša mamą. Jo žodžiai mane sužeidė. Tačiau žmona tyliai pasakė: „Nesakyk sūnui apie skyrybas.“ Linktelėjau truputį susikrimtęs. Nuleidau ją ant žemės priešais duris ir ji išėjo į darbą. Aš irgi išvažiavau į biurą.

Antrą dieną mums abiem buvo lengviau. Ji tvirtai laikėsi už manęs. Uodžiau jos kvepalų kvapą. Supratau, kad jau labai seniai nebuvau pažvelgęs į šią moterį. Ir supratau, kad ji jau nejauna. Smulkios raukšlelės veide, žili plaukai… Mūsų santuoka uždėjo jai antspaudą.

Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją ant rankų, pajutau, kad artumas grįžta. Ši moteris dovanojo man 10 savo gyvenimo metų. Penktą ir šeštą dieną vėl jaučiau, kaip artumo jausmas vis stiprėja. Džeinei to nepasakojau. Taip nepastebėtai prabėgo beveik visas mėnuo. Galbūt kasdienės treniruotės padarė mane stipresnį.

Ir štai kartą ryte ji ieškojo, ką jai apsirengti. Išsimatavo gausybę suknelių, bet taip ir negalėjo rasti tos, kuri gerai jai tiktų.
Ji atsiduso ir pasakė, kad visos suknelės jai per didelės. Ir aš staiga supratau, kaip smarkiai ji sulyso. Turbūt todėl man buvo taip lengva nešioti ją ant rankų. Mane perskrodė mintis: „Kiek sielvarto ir skausmo ji slepia!“ Nevalingai ištiesiau ranką ir paglosčiau jos galvą.

Tuo momentu įėjo sūnus ir pasakė, kad man laikas nešti mamą žemyn. Jam tėvo, nešančio mamą ant rankų, vaizdas tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Žmona paprašė sūnaus prieiti ir tvirtai jį apkabino. Nusisukau, nes bijojau, kad galiu pakeisti savo sprendimą paskutinę minutę.

Paėmiau ją ant rankų, ji apkabino mano kaklą, o aš priglaudžiau ją dar stipriau. Tai buvo taip pat, kaip mūsų vestuvių dieną. Tik jos liesumas smarkiai mane nuliūdino.

Paskutinę dieną, kai laikiau ją ant rankų, negalėjau žengti nė žingsnio. Mūsų sūnus išėjo į mokyklą. Tvirtai ją apkabinau ir pasakiau, kad nė nepastebėjau, kaip iš mūsų gyvenimo dingo artumas.

Atvažiavau į biurą ir iššokau iš mašinos net neuždarydamas durelių. Bijojau, kad mažiausias delsimas gali priversti mane pakeisti sprendimą. Pakilau viršun. Džeinė atidarė duris ir aš pasakiau: „Atleisk, Džeine, tačiau aš nebenoriu skirtis“.

Ji nustebusi pažvelgė į mane, o paskui palietė kaktą. „Turi temperatūros?“ Patraukiau jos rankas ir pasakiau: „Atleisk, Džeine, tačiau aš nesiskirsiu. Mano santuoka buvo nuobodi, nes aš nevertinau mūsų gyvenimo detalių, o ne todėl, kad mes nebemylime vienas kito. Dabar suprantu, kad kaip vestuvių dieną nešiau ją ant rankų į namus, taip turiu nešioti ją ant rankų iki tol, kol mirtis mus išskirs.“ Džeinė ėmė suprasti mano žodžių prasmę. Ji skėlė man antausį, uždarė duris ir apsiverkė.

Nulipau žemyn ir išvažiavau. Pakeliui užsukau į gėlių parduotuvę ir užsakiau puokštę žmonai.

Pardavėja paklausė, ką užrašyti kortelėje. Nusišypsojau ir užrašiau: „Nešiosiu tave ant rankų, kol mirtis mus išskirs“.

Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte bei šypsena veide ir užlipau į mūsų miegamąjį. Mano žmona gulėjo lovoje. Negyva.

Ji kovojo su vėžiu jau kelis mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs romanu su Džeine, kad to nė nepastebėjau. Žmona žinojo, kad greitai mirs ir vis tiek norėjo apsaugoti mane nuo mūsų sūnaus pykčio, kuris būtų mane užgriuvęs skyrybų atveju. Svarbiausia jai buvo, kad aš sūnaus akyse išlikčiau mylinčiu vyru…

Mažos detalės labai svarbios santykiuose. Tai ne namas, automobilis ar pinigai banke. Šie dalykai sukuria terpę, palankią laimei, tačiau patys jie laimės neneša.

Taigi, raskite laiko būti geru draugu sutuoktiniui/ sutuoktinei ir skirkite dėmesio smulkmenoms, kurios tarp jūsų kuria artumą. Ir tegu jūsų santuoka būna laiminga!

Jei jūs nepasidalinsite šia istorija, tai jums, žinoma, nieko nenutiks. Bet jeigu jūs pasidalinsite ja su draugais, tai galbūt išgelbės kieno nors santuoką!

Daugelis nesėkmių mūsų gyvenime vyksta todėl, kad mes nesuprantame, kaip arti laimės mes buvome, tačiau pasidavėme.