Svarbiausias jūsų resursas – tai jūs: pamokanti istorija moterims, įpratusioms pašvęsti save kitiems
Gyvenimas davė man tvirtą gerą pamoką.
Neseniai viena moteris, kurią aš labai gerbiu ir kurios nuomonę vertinu štai jau pastaruosius 20 metų, pasakė man maždaug taip:
– Reikalingiausias žmogus mano gyvenime – tai aš. Pirmiausia aš viską investuoju į save. Be manęs nieko nebus. Todėl svarbu, kad man būtų gerai…
Tuo ji mane apstulbino. Mintyse aš numykiau nesutikdama…
Svarbiausia – tai aš…
O kaipgi, kaipgi? Besąlygiška meilė savo vaikams, tėvams? Etikos, pasiaukojimo klausimai? Taip, pagaliau „šviesdamas kitiems, sudegu pats“? Kur dėti visa tai, kaip suderinti su man pareikšta besąlygiško egoizmo prezumpcija?
Ir štai vidinio mano bambėjimo įkarštyje prisiminiau tai, kas man nutiko beveik prieš dvejus metus.
Tada mūsų šeimoje kilo tam tikras bumas, kaip to paties pavadinimo filme. Mes nusipirkome butą, kuris be didžiulių paskolos įnašų reikalavo nepaliaujamų plytelių, laminato, tapetų ir visų kitų panašių pinigus siurbiančių nesąmonių.
Paūmėjo su mumis gyvenančio senelio liga.
Mano darbas reikalavo begalinių proto ir laiko investicijų.
O dukra sumąstė mesti mokslus, iškėlusi lozungą „nenoriu mokytis, o noriu gerti, siautėti ir linksmintis“.
Plėšiausi į gabalus tarp darbo ir gulinčio ligonio slaugės pareigų, tuo pat metu bandydama būti dėmesinga žmona ir rūpestinga motina. Man su mano pirmūnės defektu norėjosi įtikti iškart visiems ir apie save pačią aš išvis pamiršau. Gyvenau kitų interesais, tuo pat metu bandydama padėti kiekvienam.
Ir žinote ką? Visi aplink buvo manimi nepatenkinti.
Vyrui nepatiko, kad tėvo būklė blogėja, nepaisant visų mano pastangų, o aš darausi kažkokia nervinga. Darbe troško būtinų darbinių žygdarbių firmos vardan ir barė mane, kad jų nėra. Dukra buvo nepatenkinta, kad skiriu jai mažai dėmesio ir greičiausiai visa epopėja su mokslų metimu buvo sukurpta mano pykčiui. Mama buvo nepatenkinta iškart viskuo – ji visada manimi nepatenkinta…
Šis nepasitenkinimo svarmuo kabėjo virš manęs, slėgė mane, nuspalvindamas mano gyvenimą beviltiškais liūdnais tonais. Aš buvau lyg šulinio dugne, žiūrėdama į pasaulį per mažą apvalią skylę iš tolimo tamsaus dugno…
Iš pradžių iki neįtikinamų skaičių pakilo spaudimas. Paskui aš, laikiusi save absoliučiai sveika moterimi, kaip nuosprendį išgirdau gydytojų nuomones apie mano užleistas chroniškas ligas, kurios staiga visos kartu davė apie save žinoti. Kartą mane, kaip Pelenę su vienu bateliu, iš darbo išvežė greitąja pagalba…
O aš vis sukausi iš paskutinių jėgų, stengdamasi kiekvienam duoti maksimaliai ir be galo kaltindama save, kad neišeina. Savo resursus aš sėmiau didžiulėmis porcijomis tiems, kuriems jų reikia. Maniau, kad pas mane jų bedugnė statinė.
O pasirodo ne, ne bedugnė. Ir tokiais tempais aš greitai savo statinę išsėmiau iki dugno. Daugiau nebeturėjau ko duoti.
Galiausiai, nepaisant visų mano pastangų, senelis pasimirė, vyras išėjo iš šeimos, dukra metė mokslus. O mama iki šiol man prikaišioja, kaip mane išnaudojo svetimi žmonės. Ačiū, nors iš darbo neišvijo. Paliko iš pasigailėjo už ilgametį sąžiningą triūsą.
Aš likau, kaip sakoma, prie suskilusios geldos. Vieniša, ligota, senstanti boba. Be savo pagrindinio resurso – savęs.
Dabar renku save po lašelį, kaip gyvsidabrį iš sulaužyto termometro. Klijuoju, pridedu. Investuoju. Tačiau man vis tiek atrodo, kad mano inde skylė ir viskas, ką aš ten įpilu, išbėga pro kažkokią man nematomą pusę. Atstatyti save pasirodė labai sunku, net, galima sakyti, ir neįmanoma. Aš visam gyvenimui liksiu kaip suklijuotas puodelis, su nepatikimai priklijuotomis viena prie kitos dalimis.
Gyvenimas davė man tvirtą gerą pamoką.
Negalima išsemti save be galo – dėl bet kokių, net pačių geriausių tikslų. Pasilikite save sau. Kai jūs būsite tuščia – jums nebus ko duoti kitiems, net patiems patiems mylimiausiems.
Jei jūs išsėmėte save iki dugno, jūs negalėsite padėti savo vaikui ir seniems tėvams. Ir jūsų mylimas vyriškis nebus laimingas šalia jūsų.
Neleiskite, kad jūsų resursai išsektų, tada jūs jau niekam nebegalėsite padėti. O be jūsų pagalbos nieko nebus. Jūsų nebus. Svarbiausia – kad jums būtų gerai, visa kita susitvarkys.
Svarbiausias jūsų resursas – tai jūs. Saugokite jį dėl kitų. Štai toks paradoksas.
