Vyras visą gyvenimą atstumdavo dukterį, nes buvo įsitikinęs,kad nėra jos tėvas. Bet vienas atsitikimas pakeitė viską kartą ir visiems laikams !
Lina visada norėjo tapti motina. Kai tik ji ištekėjo, iškart psichologiškai ėmė ruoštis nėštumui, motinystei.
Tačiau jos vyras nenorėjo vaikų. Jis paprasčiausiai vaikų nemylėjo. Prabėgo 5 santuokos metai, tačiau vaikų nebuvo. Lina su vyru ėjo pas gydytoją, atliko visus įmanomus tyrimus, tačiau abu buvo sveiki. Vienas gydytojas pasakė: galbūt pas jus genetinis nesuderinamumas. Ir kadangi vyras ne taip jau norėjo turėti vaikų, pasakė: „Lina, turbūt mums nelemta tapti tėvais. Susitaikyk su tuo!“
Po tokių žodžių moteris daugiau šios temos nebekėlė, susitaikė su vyro pozicija.
Ir tai labai smarkiai paveikė jų santykius. Vyras nusprendė šeimyninio gyvenimo dešimtmečiui surengti žmonai romantišką vakarienę. Jis manė, kad žmonai patiks, juk visoms moterims patinka romantiškos vakarienės. Tačiau vakarienei ji ruošėsi nenoriai ir buvo be nuotaikos.
– Mieloji, na kas tau? Tau taip nemaloni mano kompanija? Tu taip nori vaikų? Gerai, aš sutinku, nueikime pas genetiką.
– O tu pats nori vaiko?
– Taip, mieloji, tikrai noriu.
– Tada aš tau turiu gerą naujieną! Aš laukiuosi!
Kaip? Jis nė nepastebėjo! Na taip, Lina pastaruoju metu nešiojo laisvus drabužius, todėl jis ir nepastebėjo mažo pilvelio.
Vaikas gimė, mergaitę pavadino Kristina.
Mergaitė buvo labai ramus vaikas. O Lina pasirodė ideali motina.
Tačiau vyro širdyje nebuvo tokios beribės meilės vaikui, kaip pas Liną. Jis tiesiog suprato, kad yra atsakingas už ją.
Kristei buvo 3 metai, kai jis grįžo namo po darbo ir pasakė, kad jis ne jos tėvas.
– Sakyk man, Lina, ji juk ne mano vaikas? Juk pas mus buvo genetinis nesuderinamumas. Tu negalėjai pagimdyti nuo manęs, o nuo kito galėjai. Tu dabar supranti, kodėl aš neturiu meilės jai?!
Vyras vis reikalavo pasakyti vaiko tėvo vardą. O po kelių dienų Lina pasiūlė atlikti tėvystės testą, tačiau jis atsisakė.
– Aš įsitikinęs, ji ne mano dukra!
– Kaip tau tai į galvą šovė, nesuprantu. Jei manimi netiki, patikėk gydytojais! – nusivylusi sakė Lina.
Po šių barnių jų santykiai pasidarė šalti, o šeima tapo svetima .Kristė jo siekė, tačiau jis ją ignoravo. Jis pastebėjo, kad Lina dėl to labai pergyveno, sulyso, jų vakarienės pasidarė atskiros, kiekvienas ėmė gyventi sau, kad išvengtų pokalbių.
Paskui Lina pranešė, kad turi sveikatos problemų ir jai reikia operacijos. O Kristina tuo metu pagyvens pas jos seserį.
Operacija praėjo sėkmingai, tačiau gyventi jai liko neilgai. Kristė ėmė rūpintis mama. Ji labai greitai subrendo. O vyras stengėsi nesikišti. Žinoma, į žmonos būklę jam buvo sunku žiūrėti, tačiau apsiribodavo tik žodžiais „labas rytas“ ir „labos nakties“.
Po pusės metų Lina mirė. Jie liko gyventi dviese, tačiau gyveno kaip kaimynai. Tėvas kartais palikdavo Kristei pinigų, tačiau ji neėmė. Netrukus ji susirinko daiktus ir persikėlė pas tetą. Jis galiausiai liko vienas. Bėgo metai, jis niekada nesidomėjo, kaip ten Kristė? Gyva?
Ji juk svetima. Tiesiog kartais ją prisimindavo. O paskui jį ištiko insultas. Jo gyvybę vos išgelbėjo, tačiau judėjimo funkcijos buvo prarastos 90%.
– Jūs turite giminaičių? – paklausė gydytojas.
– Ne, aš vienas.
– Tada aš pakviesiu socialinį darbuotoją, jums reikia priežiūros.
Kitą rytą palatos durys atsivėrė.
– Tėti?
Jis pažino dukrą ir pravirko. Kristė grįžo namo, ėmėsi rūpintis tėvu: prausė, maitino, rengė. Kartą jis paėmė laikraštį, kurį Kristė pamiršo ant spintelės, ir sunkiai praskleidė, kad paskaitytų.
Viduje rado dokumentą. Skaityti jam irgi buvo sunku, tačiau pro akinius sugebėjo perskaityti, kad 99,9% tikimybe jis yra biologinis Kristės tėvas.
Šią ekspertizę Lina atliko dar tada, tačiau jam neparodė.
Jis suprato, kaip visus tuos metus skaudino Liną ir Kristę, ir pravirko.
„Aš nevertas jos dėmesio, aš niekam tikęs tėvas“.
Tačiau kaip atsiprašyti dukters, jei kalba taip ir neatsistatė?
Kristė grįžo namo.
– Tėti, aš jau namie. Nupirkau tau trešnių.
Jis pažvelgė į Kristę, pabandė žvilgsniu perduoti visą savo meilę, kurią visus tuos metus bandė savyje nužudyti.
– A-a-t-lai-sk! – ištarė jis pro ašaras.
Kristė nusišypsojo ir tiesiog apkabino tėtį.
