„Viktorai, aš dar per jauna pasišvęsti beviltiškai sergančiam žmogui, atleisk“,- tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdau iš žmonos. Ir tada pradėjau kovą už gyvybę

Visą savo gyvenimą pašvenčiau šeimai. Mes su Karina susipažinome, kai mums buvo po 27, susituokėme.

Aš labai mylėjau žmoną, ji kažkuria prasme buvo mano idealas. Niekada jos neapgaudinėjau ir nesižvalgiau į šalis. Mums gimė du vaikai. Mačiau, kaip sunku žmonai tvarkytis su dviem mažais vaikais, todėl po darbo jai padėdavau. Karina niekada nedirbo, užsiėmė vaikais ir namais.

Mano uždarbio užteko, kad šeima gyventų ir nieko nestokotų. Tačiau paskui išėjo taip, kad firma, kurioje aš dirbau, bankrutavo. Mūsų vyresniajam sūnui tada buvo 10, o jaunėliui 8 metai. Šeima liko be lėšų pragyvenimui. Mane tada išgelbėjo draugas, jis pasiūlė vykti uždarbiauti į Angliją.

Sutikau. Pasakysiu tiesiai, gyvenimo sąlygos ten buvo ne geriausios, tačiau mokėjo gerai. Mažai leidau sau, viską siunčiau šeimai. Jie galėjo sau leisti gyventi plačiai, kai aš miegojau nutriušusiame bendrabutyje ir maitinausi pagrinde pusfabrikačiais.

Tai buvo sąmoninga mano auka. Maniau, kad vyras privalo išlaikyti šeimą ir rūpintis žmonos bei vaikų gerove. Taip praėjo 15 metų. Per visą tą laiką parvažiuodavau namo vos kelis kartus per metus.

Gyvenimo metai tokiose sąlygose sukėlė pasekmes, man atsirado daugybė chroniškų susirgimų. Tačiau galėjau užtikrinti savo vaikams gerą išsilavinimą Londone, dabar jie gyvena savarankiškai ir dirba.

Praėjus metams po grįžimo namo man diagnozavo baisią ligą.

Ši liga parodė tikrąjį mano šeimos veidą. Sūnūs nė karto manęs neaplankė, jie visada rasdavo įvairiausių priežasčių.

O žmona netrukus paliko mane tarusi: „Viktorai, aš dar per jauna pasišvęsti beviltiškai sergančiam žmogui, atleisk“.

Man buvo neįtikėtinai skaudu ir apmaudu. Žmona išėjo pas kitą vyrą. Laimei, aš pasveikau, tačiau neturiu supratimo, kaip gyventi toliau.